Rytojus Priklausis Mums.

64 Skyrius.

×××××
Klupojau prie vaikino kūno, o mano garsi rauda aidėjo per tuščia, tamsia pieva.
Mano protas vis dar negalėjo patikėti kad jo nėra.
Vis dar tikėjausi kad pramerks akis ir savo raminančiu tonu pasakis kad vis gerai.
Deja nieko panašaus neįvyko. Jis gulėjo ramiai, o kraujas spėjo sukrešėti.
Neturėjau jėgų atsistoti ant kojų ir eiti ieškoti pagalbos.
Jauciau kaip mano pačios kraujas ant žando kreša sukeldamas tempimo jausmą.
Aš turėjau šauktis pagalbos. Nesvarbu kad mano balsas nuo rekimo užkimo.
Aš turėjau taip elgtis. Bet tik padėjau savo galva ant Eidėjaus gulinčios rankos ir stebėjau dangų.
Norėjau būti bet kur tik ne čia.
Būčiau sutikusi net būti su Ričardu, tik nežinoti kad vaikinas kurio kūnas šąla, miręs.
Daugiau neišgirsiu jo balso, nematysiu jo tamsiu akių...
Nieko.
Ir kalta aš.
Jei ne mano kvaili poelgiai, jis būtų gyvas.
O dabar... Dabar aš jį prazudziau.
Taip ir būčiau gulejusi jei ne nakties tyloje suskambejas saizus garsas.
Garsas sklido iš Eidėjaus apatinės kūno dalies.
Sukaupusi visas turimas jėgas pasikeliau ir nukreipiau žvilgsnį į ten, is kur ėjo garsas.
Man iš galvos išgaravo tas faktas kad ne aš viena turėjau mobilųjį. Ji turėjo ir Eidėjus.
Sunkia ranka ištraukiau mobilųjį kuris stebėtinai buvo sveikas iš džinsų kišenės.
Skambino nežinomas numeris.

-Klausau? - savo uzkimusiu balsu atsiliepiau.

-Klėja čia tu? - kitame laide buvo Keitas - kur jūs? Kodėl jūs neatvažiuojat?

Jis bėrė žodžius viena po kito.

-Negaliu... - negalėjau kalbėti, mano gerklėje tūnojo didžiausias akmuo - as negaliu... Keitai...

-Kas nutiko?? - jo balsas sugrieztejo - tu sveika??

-Eidėjus... - nutilau ir mano akys nukrypo į vaikiną gulintį šalia.

Pradėjau raudoti ir negalėjau ištarti žodžio, o Keitas ramino ir bandė išsiaiškinti kas nutiko.

-Duok man Eidėjaus - Keitas paprašė.

-Jo nėra....

-Tai kur jis? - Keitas pasimetė

-Jo nėra... - kartojau lyg užsukta - jis mirė.

-Kleja dėl dievo meilės ką tu čia šneki?? - Keitas pasipiktino - kur jūs??

-I mus trenkėsi masina... - tyliai ir lėtai tariau žodžius - mes vertėmes galybe kartu, aš nenukentejau... Bet Eidėjus... Jis guli šalia ir nejuda.. Jis neturi pulso...

-Pasakyk kurioje jūs vietoje - Keitas greitai ištarė žodžius o fone girdėjosi rakinamu durų garsas - as atvyksiu.

-Nežinau, kažkur pievoje - apsidairiau aplinkui - netoli yra greitkelis vedantis į miestą..

-Aš tave rasiu - girdėjosi kaip užveda mašinos variklį - viskas bus gerai mažute, lauk manęs, baigus kalbėti aš iskviesiu greitąją.

Jis padėjo ragelį, o aš dar ilgai sėdėjau lyg sustingusi su telefonu rankose.
Tada jis lėtai išslydo man iš rankos ir nukrito į žolę.
Įsisvyravus tylai, vėl padėjau galva prie Eidėjaus ir ranka glosciau jo švelnia veido oda

-Viskas gerai... Aš su tavimi - snabzdejau jam tarsi jis mane girdėtu - viskas bus gerai...

Giliai širdyje supratau kad taip nebus.
Aš su juo atsisveikinu.