Rytojus Priklausis Mums.

8 Skyrius.

Atėjau į darbą anksčiau kad spėčiau išgert kavos su Vilita.
Atrode kad ji miega darbe nes ir vėl sėdėjo kėdėje man ateinant pas ją
-Labas rytas, tu čia gal ir gyveni? - pajuokavau
-Labas rytas - uždainavo ji, priversdama mane nusijuokti - as ryto žmogus, atsikeliu dar saulėj nepatekejus, o tu tikriausiai iš vis nemiegojai?
Ji padavė puodelį kavos.
-Tiesa sakant nelabai, negalėjau užmigti - atsakiau ir pasiėmiau kavos kuria ji man padavė.
-Ir kokia priežastis?
-Jokia, šiaip, mėnulis kaltas - skiedziau nesąmones, ačiū dievui ji daugiau neklausinėjo manęs.
-Aš tau sumokėsiu už kava - jau siekiau piniginės kai ji papurtė galva
-Ne, negalvok kad visa tai aš perku iš savo kišenės - ji nusijuokė - direktorius skiria į mėnesį pakankamą pinigų suma kavai, todėl kad šiame darbe nėra kavos aparato. Nezinau kodėl jis jo nenuperka, bet man tinka ir taip, be to dar spurgų nuperku, o jei būtų čia kavos aparatas kažin ar būtų ir spurgų pardavėjas - ji kikeno pastumdama man spurga su vaniliniu įdaru.
-Gal tu ir teisi - atsikandau gardesio.
Šiandien niekaip ryte neprisiverciau suvalgyti pusryčius, tai nors čia suvalgysiu kaloringa spurga, pamaniau kramtydama.
-Mums reikėtų artimiau susipažinti, išeiti po darbo į miestą, išlenkti po taurelę - Vilita viltingai žiūrėjo į mane.
-Aš nieko prieš - nusišypsojau jai - bet labiau norėčiau savaitgali.
Prisiminiau kaip pirmadienį man grasino Eidėjus kad jei uzuos darbe alkoholio kvapą, prarasiu darbą.
-Jokių problemų - ji sutiko.
Jau buvom išgėrusios kava, ir suvalge spurgas kaip išgirdome žingsnius kolidoriuje. Netrukus į kabineta įžengė pats šėtonas.
-Jus darbo neturit? - paklausė net nepasisveikindamas.
Vilita pasimetė, aš net nedrįsau žiūrėti į jį
-Labas rytas pone Eidėjau - pasisveikino ji.
Aš nutaisiau dirbtine šypsena ir atsisukau į jį
-Labas rytas.
Nepridėjau jokio pone.
-As klausiu - jis žiūrėjo griežtai į mus abi.
-Dar yra laiko iki darbo pradžios.. - Vilita tyliai pasakė.
-O už ką mes tau mokam, už atliktą darbą, ar už plepalus?
Dieve kaip aš jo nekenčiau! Vilita visa išraudo ir nuleido galvą.
Aš atsistojau ir jai švelniai nusišypsojau
-Susimatysim per pietų pertrauka.
Ir apejusi ji patraukiau link savo kabineto.
Jis sekė man iš paskos.
-Tu jai skundeisi? - įėjęs į mano kabinetą užtrenkė duris ir tiesiai šviesiai paklausė.
-Apie ką kalbi? - nutaisiau kvailes išraiška.
-Apie vakar vakarą - jis suurzge piktai.
-Vakar nieko nebuvo, aš po darbo nuėjau apsipirkti ir tiesiai namo - vaidinau nors galvoje sukosi vakaryksciai įvykiai.
Mačiau kaip jis sutriko nuo mano neigimo kad kažkas buvo.
-Gerai.. Sesk prie to prakeikto stalo ir dirbk.
Jis išėjęs trenkė durimis. Nejaugi jis supyko kad aš neigiau tai kas vakar vyko?
Nejaugi jis tikėjosi pamatyti mane verkiancia ir bijancia jo?
Vakar pakankamai prisiverkiau. Bet baimė niekur nedingo.
Bet jis akivaizdžiai tikėjosi iš manęs kazko daugiau, tikrai ne neigimo.
Tikriausiai elgiausi tinkamai, todėl kad jis daugiau prie manęs neprikibo ir išėjo taip lyg būtų širšė įgėlusi.
Kas svarbiausia, nesupratau kodėl jis taip sureagavo...