Rytojus Priklausis Mums.

62 Skyrius.

×××××

Sėdėjau mašinoje, prie atokaus miško.
Už mūsų stovėjo dar vienas automobilis su vyriškiu, kuris turėjo perduoti mums naujas tapatybes.
Eidėjus palikęs mane vieną mašinoje išlipęs šnekėjo su juo ir rankose laikė voką.
Mums važiuojant Eidėjus paskambino ir susitarė susitikti tokioje vietoje kur mažai civilizacijos.
Kad niekas mūsų nematytų.
Ir štai, dabar jo rankose naujoji aš. Kokia aš būsiu?
Praėjo dar kelios minutės ir vaikinas grįžo į mašiną, atsisėdęs įjungė menka šviesele palubese ir atsisuko į mane.

-Turiu naujas tapatybes mums - jo akys tamsoje buvo juodos - nuo šiol visiems kitiems prisistatyk tokiu vardu, koks bus parašytas kortelėje. Klėja gales būti tik kai busiu aš ir tu.

-Gerai - atsakiau pasidavusi, juk koks skirtumas jei aš prieštarausiu?

Eidėjus praplese voką ir išėmė pirmąją kortele.

-Atrodo kad tai mano - jis atsuko ja į mane ir aš pamačiau vardą 'Kristijanas' Kolinsas.

Dabar jis traukė manaja kortele, ją ištraukus iškart padavė man į rankas.
Kuri laiką laikiau ja užvertus ir nedrįsau pažiūrėti.
Norejau dar šiek tiek pabūti Kleja.

-Nagi - jis mane paragino - mes turim judėti Klėja.

Atsidususi atsiverčiau kortele ir isispoksojau į vardą.
'Katerina Arlington'
Štai kokia nuo šiol busiu...
Įsikisau ja kuo giliau į džinsų kisene kad ji nebadytu man akių. Vis dar negalėjau patikėti kad tai rimta.

-Viskas gerai? - Eidėjus pasuko galva į mane.

-Nelabai - atsakiau nors iš tikrųjų buvo labai negerai, aš nenorėjau to kas vyksta.

Jis lėtai linktelėjo galva ir pajudėjo iš vietos.
Aš net nežinau į kokį miestą mes vykstam.
Kaip toli busiu nuo močiutės ir Keito...
Keitas.
Vien pagalvojus apie jį man spaudžia širdį.
Nenoriu taip jo prarasti. Taip lengvai.
O jeigu jis manęs ieškos??

-Apsuk masina! - neištvėrusi surikau taip garsiai kad Eidėjus krūptelėjo - as nenoriu!
Ar galiu paskambinti jam??

Aš vėl graudžiai verkiau. Aš turiu paskutinį kartą išgirsti jo balsą.
Tik paskutinį.

-Aš suprantu kad tau sunku, bet nemanau kad tai įmanoma Klėja - jis purtė galva - kas jei jo telefoną turi Ričardas?

-Man nesvarbu! - Nepasidaviau - as noriu pamėginti, aš negaliu taip visko palikt, kas jei jis manęs ieškos??

-Tavęs ieškos ir Ričardas - Eidėjus susiraukė - juk tu supranti kad tai rimta?

-Tikriausiai kad ne... - nusukau galva nuo jo - bet aš niekur nevyksiu kol nepabandysiu su juo susisiekti.

Eidėjus tylėjo, jo veidas buvo griežtas, o rankos krumpliai pabale nuo vairo spaudimo.
Bet po kelių akimirkų jis išsitraukė savo mobilųjį, surinko numerį ir ištiesė ranką man.
Nesitikėjau kad jis taip lengvai nusileis todėl lėtai paėmiau mobiliųjų iš jo ir priglaudžiau prie ausies.
Kurį laiką buvo tyla, tik vienišas signalas skambėjo ausyse.
Bet netikėtai, kai jau nesitikėjau kad man pavyks ragelyje nuskambėjo balsas.
Balsas jo.

-Klausau? - jo balsas buvo vienu kartu ir piktas ir liūdnas, jis snopavo taip giliai lyg būtų beges didžiausia maratoną.

-Keitai? - tyliai į ragelį ištariau nusisukusi kuo toliau nuo Eidėjaus.

Vaikinas nutilo, atrodo lyg būtų nustojęs kvėpuoti.

-Klėja pasakyk kad tau viskas gerai - jis maldavo - tu saugi?

-Aš saugi - ramindama atsakiau - mane ištraukė Eidėjus.

-Kur tu? - jis uždavė klausimą nors akivaizdžiai supyko kad aš ir vėl su jo priešu.

-Su juo - sušnabždėjau.

-Kur jis tave veža?

-Nežinau... - atsisukau į Eidėju - kur tu mane vezi?

Eidėjus tylėjo.

-Kur jis tave veža??! - Keitas jau rėkė į ragelį.

-Nežinau! - ranka kumstelejau Eidėjuj į ranką taip ji ragindama atsakyti, tik kad jis tylėjo.

-Duok man ji - Keitas pareikalavo.

Istiesiau ranka su mobiliuoju Eidėjuj.
Jis nenoriai bet paėmė ir pridėjo prie ausies.

-Ko nori Keitai?

Negirdėjau ką Keitas atsakė bet akivaizdu kad jis rėkė.

-Vežu ja kuo toliau nuo tavo nesveiko tėvo - Eidėjus paniekinamai susiraukė - juk abu žinom kad jei ją ras, įkiš į striptizo kluba.

Pokalbis tęsėsi dar kelias minutes ir staiga nutrūko.

-Kodėl nedavėj jo man?! - surikau kai jis telefoną įsikišo į kišene - as norėjau su juo pakalbėt!

Eidėjus tylejo tik užvedė variklį ir apsuko masina į miesto puse.

-Kur mes vykstam?! - iš pykčio trenkiau ranka į mašinos priekį.

-Grįštam! - staiga jis suriko - vežu atgal, busim pas mane - jis spaudė greičio pedalą iki galo - tavo princas atvyks pas mus!

Ką?? Aš jį pamatysiu??
Nejaugi tai tiesa??

-Bet žinok, kad visa tai nenuves į gerą - Eidėjus jau tyliau atsakė - atmink kad būsi arti to niekšo, o jis nenuleis rankų.

Man buvo nesvarbu, nesvarbu ką jis man sako.
Aš tik džiaugiausi kad pamatysiu ji.