Rytojus Priklausis Mums.

34 Skyrius.

KLĖJA.
×××××

Lėtai praplėšiau akis iš miegu.
Gulėjau ne svetainėje ant sofos, o kambaryje, lovoje.
Keitas mane pernešė? Pakėliau koldra ir paziurejau į savo kūną, aš buvau apvilkta maikute.
Bet ne savo, ir ne jo sesers drabužiais.
Maikutė buvo jo, ir skleidė jo kvapą.
Jis mane aprengė, ar visgi aš pati?
Aš nepamenu vakar vakaro.
Tik gerklės skausmas man priminė kas buvo.
Aš šokau į vandenį, ir jo prigeriau...
Paskutiniu metu aš nesuprantu kas su manimi darosi.
Išlipau iš lovos ir nuėjusi prie spintos ja atveriau.
Paciupau drabužius pasitaikiusius po ranka.
Tai buvo baltas megztinis ir juodos timpes. Užsidėjusi juos ant savęs išėjau iš kambario ir patraukiau į pirmą aukštą.
Aš neatsimenu kada paskutinį kartą valgiau. Man žarna- žarna rijo.
Man įžengus į virtuvę saulės spinduliai žaidė ant stalvirsiu sukeldami saulės zuikucius.
Vaizdas buvo labai gražus, priėjusi prie lango pažvelgiau į kiemą.
Oras buvo puikus, ežeras švelniai bangavo.
Apsigrezusi nuėjau iki šaldytuvo tikrinti kokiu produktų ten yra ir ką galėčiau iš jų pasigaminti.
Atidariusi dureles radau pilna šaldytuvą prikrauta įvairių produktų.
Šių atsargų užteks kelioms savaitėms, pamaniau ir pasiėmiau pora kiaušinių ir kumpio.
Išsikepsiu kiaušinienės. Man ją kepant aptikrinau spinteles ir ten radau kavos.
Apsidziaugusi užviriau vandenį.
Įdomu kur Keitas? Nejaugi jis dar miega..
"pasiilgai?" balsas galvoje mane erzino.
Kurgi ne... Pamaniau ir užsiplikiau puodelį kavos.
Pabaigusi kepti pusryčius išjungiau kaitlente ir viską nusinesiau į kiemo terasa.
Ten buvo stiklinis stalas ir kėdės aplink jį.
Viską pasidejusi pati Atsisėdau ir kibau doroti maistą.
Buvo taip skanu kad galėjau praryti liežuvį..
-Skanaus.
Už manęs pasigirdo balsas mane isgazdindamas.
Vos nepaspringau tuom ką valgiau! Viespatie!
-Tu mane isgazdinai! - surikau Keitui stovinciam tarp duru.
-Atsiprašau, nenorėjau - jis šyptelėjo.
Nuėjęs įsipylė sau kavos ir atėjo prie staliuko prie kurio aš sėdėjau.
-Kodel mane aprengėj? - paklausiau jo zvelgiancio į ežera.
-Todėl kad tu visa ledinė buvai, bijojau kad nesusirgtum - jis papūtė į savo kavos puodelį.
Mat kaip...
Tikrai jaučiau kad jis man neabejingas.
Matau iš jo akių zvelgianciu į mane.
Antraip nesielgtu su manimi taip gražiai kaip dabar.
Juk pagrobeju tokiu nebūna tiesa?
Kurie gelbėja iš ežero, žiūri kad nesusaltum, ir neša arbatos puodelius...
Keisciausia tas kad aš irgi jaučiau trauka kurios nemokėjau paaiškinti.
Jis turi kažką tokio kas mane žavi...
Del dievo, mane tikrai apėmė Stokholmo sindromas.
Ne kitaip.