Rytojus Priklausis Mums.

54 Skyrius.

×××××

Ketvirta diena kai jo nematau, negirdžiu jo balso.  Nematau jo rudų akių žiūrinčių į mane.
Man turėtų skaudėti. Bet nejauciu nieko.
Dabar 5:21h ryto, aš guliu lovoje pabudusi po besapnio miego.
Trečiadienis.  Vakar nusprendžiau kad turiu bent pabandyti sugristi į gyvenimą kuri gyvenau pries viską.  Todėl šiandien eisiu į darbą.  Nežinau ar pajėgsiu, nežinau ar isdrysiu susitikti su Eidėjumi akis į akį.
Bet aš turiu pabandyt. Jei ne dėl savęs tai dėl tėvų. Jie nenorėtų matyti manęs tokios kokia esu dabar.  Nieko verta.
Žinau kad daugiau neužmigsiu todėl išlipau iš lovos ir nuėjau į dušą pasileisdama vėsu vandenį kad mano kūnas atsigautų ir nusiteiktu tam kas šiandien lauke.
Kai mano veidu bėgo vandens lašai jie maišėsi su mano karštomis ašaromis. Nepajutau kada jos pradėjo riedėti bet aš jas ignoravau.  Jos nieko nepakeis.
Nusipraususi išlipau iš dušo ir nusisausinusi kūną apsirengiau paprastais džinsais ir megztuku juodu su baltais dryžiais.
Išsivaliau dantis, ir pasidaziau tiek kad paslepciau nuo ašarų paraudusi veidą.
Išėjusi iš vonios kambario nuėjau tiesiai į virtuvę ir uzsiplikiau kiek įmanoma stipresnės juodos kavos. Man reikia kofeino.  Pusdama karsta skysti atsirakinau savo mobilųjį ir ibedziau akis. Ekranelis buvo tuščias. Jokių žinučių, jokių skambučių.  Galbūt aš turėčiau bent pabandyti paskambinti močiutėj? Galbūt ji to ir laukia? Kad aš pirma imčiausi iniciatyvos?  Bet aš neisdrisau, vietoj to kad paspausciau mygtuką uzsiverciau karštos kavos ir nurijau mano stemplej degant.
Netrukus nors dar buvo anksti išėjau į šaltą ryto ora ir Vaikščiojau nuleidusi galva ir apie nieka negalvodama.
Aš per tas dienas kai Keitas mane paliko prisigalvojau tiek kad man daugiau nebeliko jokių teorijų dėl kokios priežasties jis mane paliko.  Galbūt aš dėl to kalta? Gal dėl to jis mane paliko, kad aš dariau kažką blogai? Ir pati nežinau ką dariau blogai.
Visai nejučia priėjau aukštą stiklinį pastatą kuriame dirbau.  Aš nežinau ar vis dar galioja mano istorija jog aš sirgau, bet turėjau pamėginti. Jei ne, aš nežinau kas man dar beliko šiame gyvenime.
Giliai ikvepiau ir žengiau pro besisukančias duris į fojė su marmurinemis grindimis, eidama jomis keliau nenatūraliai garsų žingsnių aida. Prie sienos stovėjo tik vienas vyriškis su portfeliu rankose ir mobiliuoju kitoje rankoje. Man pro jį einant jis net nepakėlė galvos.
Liftu pakilau į savo aukšta ir durims prasiverus įėjau į ilgą kolidoriu, kaip visada, Vilitos kabineto durys buvo praviros o iš jų girdėjosi daromų stalčių garsai.
-Labas rytas - stovėdama tarp durų pasisveikinau taip lyg ne nebūtų taip kad aš buvau pradingusi.
-Ooo sveika - ji buvo nustebusi - smagu tave matyti, kaip tu? Tikiuosi pasveikai ir jautiesi geriau?
Puiku, pamaniau, jai irgi pranešta kad aš 'sirgau' vadinasi man nereiks nieko niekam aiškinti kur visas šias dienas buvau pradingusi.
-Ačiū, jaučiuosi gerai - išspaudžiau sunkiai šypsena, per visas dienas pamiršau kaip ta daryti.
-Atleisk bet aš nežinojau kad šiandien pasirodysi todėl kavos nenupirkau - ji kaltai pažiūrėjo į savo puodelį su kava - bet vaisinkis spurgomis - ji linktelėjo galva į dėžutę su jomis.
-Ne, ačiū, aš nealkana - papurciau galva - jei tu nieko prieš aš eisiu į savo kabinetą.
Parodžiau ranka į kolidoriaus puse, nebuvau pasiruošusi kalbėti su ja taip lyg man viskas būtų gerai. Bijojau kad bet kada galėjau išskysti.
-Ant stalo rasi nauja rankraštį - ji šyptelėjo - jis ten nuo pirmadienio padėtas, bet jei jautiesi vis dar prastai, gali jo neliesti.
-Viskas gerai, aš pasiilgau darbo - guztelejau pečiais ir patraukiau link kabineto.
Atvėrus duris radau viską taip kaip palikau, tik ant stalo kaip ir sake Vilita gulėjo rankraštis kuri turėjau paruošti.
Atsisėdau į kėdę ir ranka perbraukiau per knygos viršų. Ant jos buvo vos matomas dulkių sluoksnis.
Apžiūrinėjau savo pirštus padengtus mažomis dulkių dalelėmis ir galvojau ar ištversiu.
Ar ištversiu neapsiverkusi, ar galėsiu susitelkti į darba kaip mintyse vien Keitas...
Masciau tokius ir panašius dalykus kai į duris tyliai pabelde kažkas kas buvo už jų.
Man nespėjus pasakyti 'prašom' jos prasivėrė ir į kabineta įžengė jis.
-Sveika sugrįžusi.
Jis pasakė ramiai, jo žvilgsnis buvo ramus kaip ir visa jo poza prieš mane.
Man buvo keista ji matyti prieš save po to kas vyko.
Maniau kad nesugebėsiu pažvelgti jam į akis. Bet aš buvau stebėtinai rami.
-Labas Eidėjau. - pasakiau ramiu ir tyliu tonu, nors mano širdyje dėjosi tikra audra.