Klėja Greison - neseniai pabaigė universiteta ir gavo darbo stažuote vienoje didžiausių įmonių mieste.
Eidėjus Brestonas - iš tėvo paveldėjo puse akcijų įmonės, kurios direktorius yra jo tėtis.
Klėja - darbšti, atsakinga, ir trokštanti pasiekti savo...
Ups! Tento obrázek porušuje naše pokyny k obsahu. Před publikováním ho, prosím, buď odstraň, nebo nahraď jiným.
Po Poros Savaičių.
Ričardas gavo dvidešimt metų už visus savo nešvarius darbelius. Sėdėjau savo virtuvėje ir gerdama kava stebėjau vietos žinias. Pranesejui pasakant žodžius kurių laukiau pora savaičių issiviepiau lyg mažas vaikas. Ačiū dievui atkersinau, už visas merginas kurias jis nuskriaudė. Ne tik už save ir Eidėju. Apie Eidėju... Vakar išėjau iš darbo. Negalėjau matyti tos aplinkos, kurioje dažniausiai mačiau vaikiną, kurio nebėra. Buvo per daug skaudu. Niekas nežino kad toje avarijoje buvau ir aš. Žino tik tiek kad buvo kažkokia mergina, bet jos tapatybės nenustatė.. Nežinau kodėl nenorėjau atskleisti kad tame dalyvavau ir aš. Is dalies jaučiau kaltę, gal dėl to? Mano gyvenimas apsivertė visai kitu kampu. Dabar sėdžiu savo buto virtuvėje, ir nesijaučiu čia sava. Lyg tai kas nutiko, mane nutolino nuo visko kas man buvo artima... Turiu tik dar viena užduotį. Man labai svarbią užduotį... Turiu pakalbėti su močiute. Man taip truko jos balso, kad skaudėjo širdį tarsi varstant adatomis. Paėmiau šalia gulintį mobilųjį ir surinkusi jos numerį pridėjau prie ausies laukdama jos balso. Praėjo minute tylos... O tada, šiltas kaip visada močiutės balsas.
-Labas močiute... - mano balsas uzluzo.
-Klėja... Vaikeli, kaip tu? - močiutė buvo nustebusi - Kodėl tik dabar man skambini?
Man visai iš galvos išgaravo tas faktas kad avarijos metu mano telefonas buvo nepataisomai suknezintas. Tad teko pirkti naują, su nauju numeriu.
-Labai atsiprašau močiute, čia įvyko tiek daug dalykų... - nutilau - bet dabar ne apie tai, skambinu norėdama atsiprašyti.
-Ak Kleja - močiutė giliai atsiduso - tai aš turėčiau tavęs atsiprašyti, elgiausi kaip emocijų audrų valdoma paugle.
-Ne, tai aš pasakiau žodžius, kurių neturėjau pasakyti - įsispoksojau už lango ant palangės nutupusi paukštį - atsiprašau.
-Ir aš atsiprašau Klėja, brangioji, labai, labai - jos šiltas balsas skambėjo tiesiai man į ausį.
Apsizvalgiau po tuščia virtuve. Ji man tokia buvo svetima, arba aš netikau joje...
-As galiu atvykti pas tave - desperatiškai ištariau.
Juk vistiek nebeturiu nieko, kas mane čia sulaikytu, jaučiausi pati sau svetima. Man reikėjo laiko kad atsigauciau.
-Kodėl gi ne? - močiutė drąsiai ištarė - tik kaip tavo darbas?
Prisiminus ji, man nudiege širdį.
-Aš viską papasakosiu - apsisprendusi pasakiau - labai daug ką papasakosiu...
Susitarusi su močiute kada atvyksiu ir kaip padėjau ragelį. Aš turiu kažkam išsilieti... Viską papasakoti kas man guli ant širdies... Aš galiu pasikliauti tik močiute. Pakilau nuo kėdės ir nuėjau krautis į kelionę daiktų. Laikas išpažinti savo nuodėmes.
