Rytojus Priklausis Mums.

2 Skyrius.

Man izengus pro stiklines duris į konferencijų sale nuo stalo pakilo mergina truputi vyresne nei aš ir nusišypsojo
-Sveika, tu tikriausiai busi Kleja? - ji priėjo prie manęs ir paspaude ranka - as Vilita, viso šio skyriaus vedėja, todėl viską tau paaiškinsiu ir parodysiu, jei ko reiks, turėsi kreiptis į mane.
Ji buvo maloni, aukšta, mielo veido, ilgais tamsiais plaukais, kurie buvo surišti į arklio uodega.
-Šiandien čia vyks šiokie tokie pasikeitimai, kiek žinau šiam ir dar kitam skyriui bus naujas direktorius, kuris yra sūnaus tikrojo direktoriaus. Bet kadangi sūnus jau suaugęs, tėvas nusprendė dalį pareigų perleisti jam - ji atstūmė kėde prie didelio stalo ir parodė sėstis man į ją - gal galėčiau pasiulinti kavos ar arbatos?
Bijojau kad išgėrusi puodelį kavos pradėsiu bėgioti į tuoleta todėl maloniai atsisakiau.
-Kol lauksim direktoriaus ir jo sūnaus galim aptarti tavo vieta mūsų įmonėje - ji atsisėdo priešais mane - ar esi nusiteikusi rimtai?
-O taip, - atsakiau nedvejodama - tai mano svajonė, kurios siekiau nuo mažumės, ir pasitaikius šiai progai esu pasiruošusi įrodyti kad esu tinkama šiam darbui.
Ji džiaugsmingai nusišypsojo
-Puiku, nes turiu pasakyti kad ir aš pradėjau taip pačiai kaip tu, nuo praktikos. Ir štai kur aš esu dabar! - ji suplojo rankomis - čia dirbu jau šeštus metus, ir esu patenkinta kaip niekad.
Mums kalbant ir aptarinėjant viską ką aš turėsiu daryti į salę įžengė aukštas, griežtų formų žmogus, tamsiais siektiek prazilusiais plaukais. Vilita iškart atsistojo, tad pasekusi jos veiksmus padariau lygiai taip pat.
-Laba diena Pone Brestonai, - Vilitos balsas tapo griežtas ir oficialus - mes kaip tik su panele Kleja aptarinėjom jos laukiančius darbus ir pareigas.
Vyras pažiūrėjo į mane ir nuėjęs už stalo atsisėdo.
-Taip, labas Kleja, kaip žinai aš šios įmonės direktorius - jis išsiėmė dokumentus ir paskleide ant stalo - bet, aš nuo šiol šias pareigas perleidziu savo sūnui, kuris turėjo jau būti čia - jis pažiūrėjo į savo prabangų laikrodį ant riešo - bet vėluoja - nepatenkintas sumurmejo daugiau sau nei mums.
-Bet eikim iškart prie esmės, tu busi antra redaktorė šiame skyriuje, ir kaip mačiau tavo visus pažymius ir darbus esi tikrai gera, ir išmanai savo darbą.
Jaučiau kaip israudau giriama.
-Ačiū pone, tikrai stengiuosi - atsakiau jausdama kaip Vilita žiūrėjo į mane drasindama.
-Turėsi rankraščius, kuriuos perskaitysi, rašysi klaidas, pataisymus, ir tavo manymu netinkamas pastraipas - jis žiūrėjo man į akis - per savaitę tikiuosi pradžiai kad viena rankraštį sutvarkysi, paskui į savaitę po du ir panašiai - jis išsieme dokumentą ir pastūmė link manęs - čia sutartis pradžiai trims mėnesiams, busi čia iki termino pabaigos, paskui žiūrėsim ką su tavim reikes daryti.
Pasiėmiau dokumentą prie savęs ir perskaičiau visą sutartį.
-Pasirašyk, ir galėsi pradėti dirbti.
Raiciau savo vardą ir pavardę kaip į salę įžengė jaunas mano metu vaikinas. Jis buvo susitarsusiais plaukais, pajuodusiom akim, suglamzytu kostiumų
-Sveiki visi - jis nužvelgė mus.
-Dėl dievo meilės Eidėjau čia turėjai buti prieš pusę valandos - Ponas direktorius priekaistingai pažiūrėjo į vaikiną.
-Tėve, vakar man buvo sunki diena ir..
-Neaptarinekim tavo problemų čia - griežtai nukirto direktorius - sėskis - jis parodė į kėdę šalia savęs.
Vaikinas pro mane praeidamas metė smalsu žvilgsnį ir atsidėjo į vietą.
-Visus kitus mano darbuotojus pažįsti iš seniau, bet šiandien atejo studentė kuri praktikuosis čia tris mėnesius - jis ranka parodė į mane - čia Kleja, ji bus šio skyriaus antroji redaktorė.
-Laba diena - pasakiau vaikinui, buvo keista į jį kreiptis taip oficialiai, dėl dievo meilės jis juk mano metu! Bet turėjau elgtis kaip priklauso.
-Labas - jis taip ismeige į mane akis, kad jaučiau kaip nukaitau dar labiau nei prieš tai.
-Turėsi vadovaut atsakingai ir griežtai Eidėjau, kitaip pats žinai kas bus - jis labiau pagrasino vaikinui nei gražiai pasakė.
-Taip taip - neatrodė kad vaikinas labai būtų išsigandęs - busiu kaip tik toks.
Ir tai pasakęs pažiūrėjo vėl į mane.
-Panele Klėja, viskas aišku? - direktorius nukreipė nuo sūnaus žvilgsnį į mane.
-Taip, pone.
-Puiku, nuo šiol klausyk jo - jis dūrė pirštu į savo sūnų - o jei jo nebus, tada į panele Vilita.
Ir atsistojes išėjo pro duris. Salėje įsivyravo tyla. Eidėjus labiau atsipute kėdėje, o mes su Vilita į jį žiūrėjom ir laukėm ką pasakis.
-Ką? - jis atrodė sutrikęs - juk jūs žinot ką daryt turit.
Neatrodė kad jam labai rūpėtu vadovauti taip kaip jam liepė tėvas.
Vilita pakilo nuo kėdės
-Taip pone, eime Kleja, parodysiu tau tavąjį kabineta - ji susirinko dokumentus ir laukė kol aš pakilsiu.
Bet Jaučiausi kaip prikalta prie kėdės, Eidėjus žiūrėjo tiesiai man į akis prisimerkęs ir keistu žvilgsniu. Man buvo nejauku
-Kleja? - Vilita pakartojo mano vardą.
-Amm, taip, atsiprašau - pakilau nuo savo kėdės visa sukaitus - viso, pone Eidėjau? - labiau klausdama nei paprastai sakydama pažvelgiau į jį, aš nežinojau kaip turėčiau elgtis su juo.
-Aha Klėja, - jis nenuleido nuo manęs akių - viso, viso.
Man išėjus iš kabineto lyg nuo širdies akmuo nukrito. Giliai įkvepiau gryno oro ir nusekiau paskui Vilita.