Klėja Greison - neseniai pabaigė universiteta ir gavo darbo stažuote vienoje didžiausių įmonių mieste.
Eidėjus Brestonas - iš tėvo paveldėjo puse akcijų įmonės, kurios direktorius yra jo tėtis.
Klėja - darbšti, atsakinga, ir trokštanti pasiekti savo...
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
Sėdėjau mašinoje kuria vairavo Keito sesuo. Ji lėkė nežmonišku greičiu, rankomis buvau stipriai įsitvėrusi i sėdyne. Aš labai nenorėjau taip pasielgti.. Nenorėjau pabėgt su Keito sese ji taip palikdama. Bet noras pamatyti ir nuraminti močiute buvo stipresnis už trauka jam. -Tu mane veži Eidėjuj? - paklausiau tyliai Elenos kuri vis dairėsi į galinio vaizdo veidrodėlį ar jos neseka Keitas. -Ne, aišku kad ne - ji prunkštelėjo - vežu tave į miestą, o tada galėsi keliaut kur širdis geidžia. -Kodėl mane išgelbėjai? - paklausiau klausimo kuris labiausiai kamavo. -Sakykim tai darau dėl savęs, tikrai ne dėl tavęs - ji trumpam užmetė į mane akį - jei tai nebūtų palanku man, buciau to nedarius. Visa ši situacija mane glumino. Dėl kokių priežasčių ji mane gelbėja?? Juk ji manęs visai nepazysta, kodėl visa tai vyksta.. Kurį laiką važiavom tylėdamos bet ji ta tyla pertraukė -Tu myli Eidėju? -Nee - nutesiau nežinodama dėl ko ji manęs to klausia -O Keita? Aš pasimečiau, nežinojau ką jai pasakyti. Ar nuo to ką atsakysiu priklausis mano likimas? -Tyli, vadinasi atsakymas teigiamas - nesulaukusi mano atsako ji pasuko galva į mane ir ištarė. -Nežinau dėl ko tu tokia ipatinga kad dėl tavęs užvirė visa ši košė. Oo kad ir aš žinočiau, pamaniau nusisukdama į langą. Žvelgiau į skriejanti vaizdą, keista žinoti kad tuoj busiu namuose, ir galėsiu paskambinti močiutėj. Aš vis dar lyg sapne. Dar šiandien ryte nebūčiau pagalvojusi kad vakare keliausiu į namus. Bet mano sąžinė mane graužė dėl Keito... Žinau kad neturėčiau rūpintis ar nerimauti dėl jo, nes jis mano pagrobėjas, bet aš negaliu. Viena mano pusė nori rėkti Elenai kad parvestu mane atgal pas jį.. Per tas dienas kai buvom kartu aš prie jo prisirišau, dabar man keista, lyg truktų mano vienos kūno dalies. Galbūt aš nusisneku nes esu paveikta visos šios situacijos. Bet galbūt taip kalba mano jausmai jam... Nespėjau sužiūrėti kai masina įsuko į autostrada, netoli miestas. Laisvė čia pat ranka pasiekiama. Bet vien nuo minties kad Keito galiu nepamatyti.. -Kur tave vesti? - Elenos balsas mane pažadino iš mąstymu. -Gali paleisti bet kur mieste - atsakiau neziuredama į ją. -Nesakyk kad grauzi save dėl Keito - ji nusijuokė - nejaugi rimtai tarp jūsų kažkas buvo? O ar buvo? Pamaniau mintyse. Aš nežinau ką Keitas jaučia man. Ar visa šita košė uzvirta dėl jų principu? Net nenumanau... Manau kad kai mane paleis, reikės viską pamiršti ir gyventi toliau. Bet ar aš sugebėsiu? Ar sugebėsiu pamiršti Keita? Ir tai ką jam jaučiu??
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
