Klėja Greison - neseniai pabaigė universiteta ir gavo darbo stažuote vienoje didžiausių įmonių mieste.
Eidėjus Brestonas - iš tėvo paveldėjo puse akcijų įmonės, kurios direktorius yra jo tėtis.
Klėja - darbšti, atsakinga, ir trokštanti pasiekti savo...
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
Visai netrukus į virtuvę su krepšiais rankose įžengė močiutė. Pamačius kad aš neviena jos veidas pavirto nuostaba -Kas šis vaikinas Klėja? - ji nenuleido savo skvarbiu akių nuo Keito. Aš nežinojau ką jai atsakyti, nejaugi turiu prisipažinti kad jis mano pagrobėjas, su kuriuo katik mylėjausi ant virtuvinio stalo?? Ačiū dievui vadeles perėmė Keitas -Mes buvom bendrakursiai - jis priėjęs ištiesė ranką ir šiltai nusišypsojo - as Keitas pone. -Ak, malonu, aš Šeila - ji padėjusi krepšius ant žemės paspaude jam ištiesta ranka. -Atėjau aplankyti Klėjos nes seniai matėmes - Keitas toliau buvo įsijautęs į naująją rolę - bet dabar aš jau eisiu. Jis metė į mane zvilgsni, ir laukė reakcijos. Aš negalėjau leisti jam išeiti jei neturiu nei jo telefono numerio nei žinau kur jis gyvena! Straksejau kaip užsukamas žaislas -Aš islydesiu tave jaunuoli - mociute lyg specialiai nujausdama ėjo link durų nesidairydama ar jis seka iš paskos. -Keitai! - tyliai sušnypsčiau jam beeinant paskui, bet jis tik papurtė galva ir išėjo. Kaip visa tai suprasti?? Ko jis aplamai tada atėjo čia? Tik mane paerzinti? Netrukus išgirdau uždaromų lauko durų bildesi ir netrukus į virtuvę atėjo močiutė. Ji keista veido išraiška nuėjo link pirkinių ir pradėjo juos kraustyti -Aš žinau kad jis ne tavo bendrakursis - po ilgos tylos ji prabilo - juk kaip buvau tavo išleistuvių pokylyje jo nemačiau. Velnias! Aš taip ir žinojau kad mano močiutės lengvai neapgausi.. -Ar aš turėčiau kažką žinoti Klėja? - ji padėjo ant stalo salotas ir pažvelgė į mane - ar tai šitas vaikinas kuris susijęs su tavo dingimu? -Ne! - sucypiau, nors lazinuosi kad ji iš mano veido išraiškos suprato jog meluoju. -Aš nenoriu kad su juo bendrautum - ji tėškė tai ko aš nesitikėjau, ramiai lankste rankose turima maisiuka ir žvelgė į mane. -Ji-is nesusijęs... - bandžiau gintis bet ji mane nutraukė -Prašau man nemeluok, aš pakankamai visko mačius gyvenime, ir žinau kada man meluojama o kada ne - ji nuėjo prie plautuvės plauti vaisių kuriuos nupirko - o tu man Kleja meluoji. Manes neramino jos ramus balsas, ji visa laiką kai kas nors nutikdavo negerai mėgdavo pakelti balsą ir audringai į viską reaguoti. O dabar, ji labai rami... -Jis tau grasina? - ji paklausė truputį pasukusi galva į mane. -Ne! - surikau - jis negrasina man - jau tyliau atsakiau. -Tada ko jis čia buvo? -Jis atėjo... Nes... - as neradau žodžiu tam kad apibudinciau visa situacija močiutėj ne sukeldama infarkto - labai sunku viską paaiškinti kad tu suprastum. Ji užsukusi vandenį pasitraukė nuo kriauklės ir atsisėdo prie stalo paimdama sausaini, lėtai jo atsikando ir tik sukramcius ištarė: -Aš numanau kas vyksta. Buvau pasimetusi, nejaugi močiutė mane ir ji permate?? -Tu jį įsimylėjai - ji nelaukusi mano atsako ištarė pati atsakymą. -Močiute paklausyk... -Ne Kleja! - ji pakėlė balsą - tu negali mylėti to kuris su tavim taip pasielgė. -Jis man nieko blogo nedarė - nuleidau galva žvelgdama į savo juodas, paprastas šlepetes - jis man buvo geras. -Va ir prisipazinai - ji vis dar nenuleido akių nuo manęs. Supratusi ką padariau sustingau. Aš katik pasakiau kad buvau pagrobta Keito. -Matai, aš tavęs nespaudžiau ir netardziau, tu pati pasakėj ir net nepajutai - ji šaltai dėstė - ir tu ji myli? Kaip tu gali? -Jis nieko man blogo nedarė - vis kartojau ir kartojau - tu galvoji aš galėčiau pamilti ta kuris su manimi blogai elgtųsi?? Jau aš pradėjau pykti ir kelti balsą, nejaugi močiutė mane laiko tokia naive?? -Tai nesušvelnina to kad jis tave pagrobė! Prieš tavo valia! - ji jau karsciavosi ir kėlė balsą - as nenoriu kad mano anuke pamestų galva dėl tokio... Tokio niekso! - ji paskutinį žodį spjaute isspjove. -Jis mane taip pat myli! - surikau asaroms tekant veidu. Ji nieko nesupranta. -Ak myli! Kokia gali būti meilė po visko?? - ji trenkė delnu per stalą - nebūk juokinga Klėja. -Po ilgo laiko aš pajaučiau kad kažką myliu! - rekiau jau nesitvardydama - šitas dienas jo nematydama pajaučiau kaip mane apninka depresija! Tokia pati kokia buvo užklupusi po tėvų avarijos! Ir tik jam atėjus viskas susitvarkė! Man lyg saulė po didžiausios audros nušvito! - mano ašaros tekėjo į burną - as ji įsimylėjau beviltiškai ir besąlygiškai! O tu viską griauni!!! Galbūt todėl tave senelis ir paliko!! Pamačiusi močiutės išraiška supratau ką katik pasakiau ir sustingau, o dieve. Aš ją įskaudinau taip labai kad mačiau kaip jos akyse renkasi ašaros -Mociute - as bandžiau sakyti bet ji pakėlė ranką mane tildydama ir atsistojo nuo kėdės -Nereikia Kleja. Vykstu atgal - ji pradėjo eiti link kolidoriaus -Aš atsiprašau - maldavau jos kad ji nevyktų o pasiliktų, bet ji uzsimete paltą ir pasiėmė į rankas rankine -Tikiuosi kad nebusi gyvenime įskaudinta taip, kaip buvau aš įskaudinta tavo senelio. Tai pasakiusi ji išėjo ir trenkė durimis. Ką aš padariau??? Is įsiucio išmečiau visus daiktus pakliuvusius po ranka, išspardziau batus. O kai aplink mane įsivyravo netvarka, susmukau ir rankomis uzsidengusi veidą pravirkau.
