Rytojus Priklausis Mums.

47 Skyrius.

ELENA
×××××

Paleidusi Klėja grįžau atgal į motelį. Kad ir kaip būtų skaudu susikrausiu drabužius kurie išmėtyti voliojosi po kambarį ir grisiu atgal į savo namus.
Nors vieną gerą darba padariau visoje šioje situacijoje. Išgelbėjau nekalta mergina.
Daugiau man nebėra ką čia veikti.. Eidėjus supyko dėl to kad jam nepranešiau kad Klėja su manimi, Keitas dėl to kad aš ją išlaisvinau..
Uzsegdama lagaminą išgirdau vibruojanti savo telefoną, priėjusi pakėliau ji prie ausies
-Taip?
-Kur jūs? Kur Kleja? - tai buvo Keitas.
-Aš keliauju atgal iš kur atvykau, o Kleja saugi - atsakiau prisesdama ant lovos
-Kur ji? - jis kamantinejo nekreipdamas dėmesio į tai ką sakiau.
-Ji saugi Keitai...
-Aš turiu pats įsitikinti - jis pyko ir vėl po truputį kėlė balsą - as nesuprantu kodėl tu turėjai iš vis pasirodyti, kodėl nutarėj kad būtų protinga įsikišti??
-Vėliau man padėkosi Keitai... O dabar aš turiu eiti - jam rekiant padėjau ragelį ir pakilau nuo lovos kuri nebuvo labai patogi.
Nežinau ar elgiuosi gerai nesakydama jam kur Kleja.
Ar gerai elgiuosi jos atžvilgiu. Nors ji nesakė kad kažką jaučia mano broliui tas akivaizdžiai matėsi iš jos akių.
O dabar ji taip staigiai grįžo į savo senąjį gyvenimą tai pat kaip ir staigiai buvo iš jo išplešta...
Tikriausiai jai turėtų būti sunku.  Gal man vis dėl to reikėtų pasakyti Keitui kur ji gyvena?
Niekaip nesugebejau apsispręsti..  Gal jei nelemta vienai meilėj gyvuoti, gal lemta kitai?
O aš tik tam trukdau?
Paėmiau telefoną į rankas ir atsiverčiau skambučių istorija. Vienu paspaudimu galiu pakeisti Keito ir Klėjos gyvenimą..
Bet ar nebus blogiau...  Pirma karta gyvenime aš taip savim dvejojau.
Bet mano pirštai patys paspaude Keito numerį.
Jam atsiliepus greitai išpoškinau jos adresą kol nepersigalvojau.
Ruošiausi dėti ragelį kai Keitas prabilo
-Ačiū Elena. Tu neįsivaizduoji iš kokio pragaro mane katik ištraukėj.
Nieko neatsakiau.
Liūdnai padėjau ragelį ir paėmiau į rankas lagamino rankena.
Apsizvalgiau paskutinį kartą po kambarį.
Laikas išvykti.
Išėjau į vakara ir uždariusi duris pasukau raktą.
Tempdama lagaminą paskui save nužingsniavau į registratūra.
-Labas vakaras, mano viešnagė čia baigėsi - pasakiau merginai stovinčiai už stalo ir pastumiau kambario raktą - ačiū.
-Tai jums ačiū, visada lauksim sugristant - ji maloniai nusišypsojo.
'Tikriausiai kad nesulauksit' pamaniau ir išėjau pro stiklines duris.
Dar liko grąžinti masina, tada išsikviesti taxi ir vykti į oro uostą.
Ėjau lėtai ir mėgavausi gaiviu oru. Kad ir kaip būtų liūdna, aš turiu būti stipri. Kokia visada buvau.
Priėjusi masina pamačiau žmogų kuris buvo atsirėmęs į ją.
Jam pakėlusi galva nustebau
-Elena.
Tai buvo Eidėjus.