Rytojus Priklausis Mums.

53 Skyrius.

××××

Mano kūnas staigiai grįžo į tą pozicija kurioje katik buvo.
Aš buvau pasiruošusi sulaukti smūgio, bet vietoj to stiprios rankos mane grąžino atgal kur buvau
-Tu isprotejai?? - prie pat mano ausies rėkė Keitas - Klėja ar tau viskas gerai???
Kaip jis čia atsidūrė??
-Ką-a tu čia darai? - vis dar netikėdama pasukau galva į jo pusę
-Aš ėjau pas tave kai pamačiau kaip tu eini į gatvę! - jis buvo piktas, staigiai mane perkėlė į savo pusę per apsaugine pertvara ir čiupo į glebi.
-Palik tave akimirkai ir tu sumanai krėsti pokštus???
-Akimirkai? - dabar atėjo mano eilė nustebti - savaite laiko tau akimirka?
-As net labai norėdamas nebūčiau galejas pas tave atvykti - jis papurtė galva ir už rankos vedė į namus - buvo reikalų.
Kokie reikalai jam trukdė pasimatyti su manim... Ėjau ir mąsčiau vis dar neatsigaudama po to kas katik turėjo įvykti, antra karta jis mane išgelbėjo nuo mano desperatisko noro save pražudyti.
Jis atidarė laiptinės duris ir pro jas mane įstūmė
-Klėja kodėl taip elgiesi? - laiptinėje buvo tamsu bet jo veidą aiškiai mačiau - Galbūt aš nesirodziau dėl to kad tau nesukelt pavojaus?
-Kokio pavojaus? - buvau nustebusi - nejaugi vėl viskas vyksta iš naujo?
-Aš tau netinkamas - jis išpylė nesustodamas.
Sustingau, mano kūnu lakstė siurpai.
-Ką tu čia šneki? - tyliai paklausiau nesuprasdama nieko
-Tai ką reikia tau išgirsti - jo rudos akys vengė mano žvilgsnio - as negaliu būti su tavimi.
-Bet kodėl??
-Pažiūrėk kaip tu atrodai ir kaip tu jautiesi - jo veidas persimaine į kankinio išraiška - ir aš dėl to kaltas.
-Aš tokia nebūsiu - jei dėl to aš galiu pasikeist, kad tik jis manęs nepaliktu.
-Ne, Kleja, paklausyk, bus geriau jei aš išvyksiu ir tu gyvensi taip kaip gyvenai.
-Aš negyvensiu taip kaip gyvenau! - keliau balsa nekreipdama dėmesio kad kaimynai gali išgirsti - as tave myliu!
Jis lėtai papurtė galva ir pažiūrejo į mano akis
-Prizadek man viena dalyką Kleja.
-Koki? - paklausiau dedama delną jam ant krūtinės, jis krūptelėjo kas mano širdį pervėrė skausmu, lėtai atitraukė mano ranka nuo savęs ir nuleido man prie šono.
-Nedaryk nieko kas galėtų tave sužeisti, nedaryk nieko kas nepatiktų man - jis viską bėrė taip greitai kad vos spėjau klausytis - užmiršk kas buvo ir neieškok manęs.
Jis pasilenkė ir pabučiavo mane į kaktą užlaikydamas bučinį.
-Neee...
Tyliai sucypiau ir bandžiau pagriebti ji už rankos kai jis išsisuko ir išejo pro duris.
Stovėjau ir žiūrėjau į vieną tašką, o kai išbėgau paskui jį buvo per vėlu.
Jis sėdo į mašiną ir išvažiavo nepasukdamas galvos į mano pusę.
Pirma karta gyvenime stovėjau be jokių emocijų.
Neverkiau.
Apsisukau atgal į namus.
Mano emocijos paliko mano kūną taip pačiai kaip mane paliko Keitas.