Klėja Greison - neseniai pabaigė universiteta ir gavo darbo stažuote vienoje didžiausių įmonių mieste.
Eidėjus Brestonas - iš tėvo paveldėjo puse akcijų įmonės, kurios direktorius yra jo tėtis.
Klėja - darbšti, atsakinga, ir trokštanti pasiekti savo...
××××× -Ką? Kodėl tu nori kad pasilikciau su tavimi? - atsitraukiau nuo jo kuo toliau - kam aš tau?? -Pasiliksi? - jis stovėjo lyg prikaltas ir žvelgė į mane - taip ar ne. -Ne! Žinoma kad ne! - surikau ir mečiausi link durų pusės norėdama ištrūkti. Jis buvo zaibiskos reakcijos ir griebes mane nunešė į lovą ir nutrenkė. -Baik išsidirbinėt Klėja - jis paleidęs mane atsistojo - juk niekur nepabėgsi. Aš atsisėdau lovoje ir supykusi pažvelgiau ji jo veidą -Puiku, vistiek kažkas manęs pasiges ir ieškos - nutilau atseit susimąsčiusi - galbut Eidėjus? Gal jau dabar verziasi tave nudėt. Jis nusijuokė tyliu balsu -Tikrai taip galvoji? - jis nenuleido nuo manęs akių dėl ko aš jaučiausi dar labiau sutrikus nei esu - jis tavęs ieškos? Galbūt, bet žinai kam? Tam kad tave išdulkint ir pamest - jo veidas persimaine į žiauru, jis labai staigiai supyko - taip kaip mano sese. Jis sakinį užbaigė piktas kaip velnias. Aš bijodama jo tokio tik tylėjau, todėl jis nusiramino ir priėjo prie manęs. -Aš neleisiu kad taip nutiktų ir vėl. -Kas tu? Gerasis samardietis? - nesusivaldziusi pasisaipiau. -Vadink kaip nori - jis visai rimtai atsakė - Aš tave čia laikysiu iki tol kol tu sutiksi likt su manim. Jis apsigrezes išėjo ir užrakino duris. Likau viena, visiškai nepazystamame kambaryje. Man buvo baisu. Kažkaip turėjau iš čia ištrūkti todėl pakilau nuo lovos ir nubėgau tikrinti spyntos ar nėra kokio daikto su kuriuo galėčiau išlaužti duris. Man atvėrus spyntos duris pasimatė drabužiai, daugiau nieko. Nubėgau prie staliuko kuris turėjo du mažus stalčius. Man juos islupus nusivyliau nes ten buvo tuščia. Ieškodama bet ko parkritau ant kelių ir pasilenkiau pažiūrėti po lova. Be dulkių ten daugiau nieko nebuvo. Čia nebuvo net lango! Atsisedau ant lovos ir iš visų plaučių surikau: -Gelbėkit!!!! Isiklausiau ar niekas neateina manęs raminti, bet kambaryje ir už durų tvyrojo spengianti tyla. Is nevilties pravirkau. Močiute neatlaikys jei sužinos kad aš dingau. Ji prarado dukra, negali prarast dar ir anūkės. Dieve brangus meldžiu išgelbėkit mane kas nors iš čia! Bejege atsiguliau ant lovos ir susirieciau į kamuoliuką. Kodėl aš netikėjau kad visa tai rimta?? Kodėl aš išėjau iš namų?! Rytoj į darbą, kai tu neateisi žmonės tavęs pasiges ir pradės ieškot, mintyse save raminau. Taip, man tik reikia sulaukti rytojaus, o tada tikrai kažkas pradės manęs ieškot, bet kas. Taip save ramindama gulėjau ir nejudejau. Staiga išgirdau žingsnius ir spynoje rakinamu durų garsą. Pasokusi iš lovos atsisėdau ir spoksojau į duris. Pro jas įėjo Keitas su padėklu rankose. -Atnešiau tau vakariene - ant padėklo matėsi sumuštinis ir stiklinė apelsinų sulčių. Jis priėjęs padėjo padėklą ant staliuko -Pavalgyk - jis mostelėjo ranka į padėkla su maistu. Nepajutau kaip mano kojos mane nunešė prie padėklo o rankos paėmė į rankas lekste su sumuštiniu ir paleido į sieną -Nenoriu aš tavo prakeikto maisto!! - spiegiau - noriu kad mane paleistum iš čia! Jau buvau beiimanti stikline į rankas kad ir ją mesciau į sieną kai pakilau į orą. Keitas mane uzsimetes ant pečių nunešė prie lovos ir numetė antra karta per tą patį vakarą. Tik kad dabar mane užgulė savo kūnu. -Dabar turėsi but nevalgius - jis taip arti pasilenkes mano lūpų kad mes vos nesilietem jomis - tu labai nerami šiandien. Jo akys klaidžiojo mano veidu. Turėjau pripažinti kad jis gražus... What?? Ką aš čia galvoju?? Nusukau veidą nuo jo kiek galėdama toliau -Paleisk mane arba aš tau spjausiu į tą šlykštu veidą - suurzgiau. Jis visiškai mane ignoravo tik dar labiau mane prispaudė savo kūnu. Atsisukusi į ji spjoviau jam į veidą. Mano seilės tekejo jo zandu. Jis net nusimirksejo tik atsistojo paleidęs mane ir nuėjo iki durų -Veidai! - suriko į kolidoriu - atnešk švirkšta su raminančiais! Tai pasakęs atsisuko į mane ir žvelgdamas man į veidą rankove nusivale mano seiles. Netrukus atėjo tas pats skustagalvis kuris mus ileido į vidų. Jo rankose buvo švirkštas. Pasokusi nubėgau į kambario kampą ir jame susiguziau. Tas slykstyne skustagalvis issievepe ir pavaizdavo kaip aš tuoj miegosiu sudejas delnus prie veido. Keitas lėtai ėjo link manes -Prašau nereikia - maldavau jo. -Aš nenoriu to daryt, bet teks - jis pasilenkė prie manęs bet niekaip negalėjo įdurt nes aš muisciausi. -Veidai ateik palaikyk ja - jis suurzge tam asilui. Tas priėjęs sugriebė mano rankas ir laikė taip stipriai kad negalėjau nei trupučio pajudeti. -Atsiprasau. - Keitas durdamas pažiūrėjo man į akis. Man į kaklą susmigo adata priversdama krupteleti nuo skausmo. Tada jis lėtai ja ištraukė ir padavė švirkšta Veidui. -Eik iš čia - pasakė jam. Tas metė į mane žvilgsnį ir išėjo pro duris palinkejas saldžių sapnų. Kvailys. Po truputį mano kūnas apsunko o akys pasidarė tokios sunkios kad aš vis uzsimerkdavau. Pajaučiau tik kaip mane pakėlė nuo žemės ir nunešė ant lovos. Tada pajaučiau kaip mano kūną užklojo pledu. O tada - tamsa.
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
