Klėja Greison - neseniai pabaigė universiteta ir gavo darbo stažuote vienoje didžiausių įmonių mieste.
Eidėjus Brestonas - iš tėvo paveldėjo puse akcijų įmonės, kurios direktorius yra jo tėtis.
Klėja - darbšti, atsakinga, ir trokštanti pasiekti savo...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Dėl dievo meilės Klėja aš ėjau iš proto! - močiutė rėkė į ragelį ir nesiklausė ką aš jai sakau - as vos infarkto negavau! -Aš labai atsiprašau, aš ne savo noru buvau išvykusi močiute... -Aš galvojau kad tave praradau kaip ir dukra - močiutė jau verkė nesitvardydama -Žinau, bet paklausyk man viskas gerai, aš atvyksiu pas tave - raminau nors pačiai ašaros rinkosi. -Aš noriu tave dabar pat pamatyti ir įsitikinti kad tau viskas gerai! - ji nenusileido - as atvyksiu pas tave šiandien. -Aš galiu.. - norėjau paprieštarauti bet ji mane nutraukė -Kleja nenoriu nieko girdėti! Aš atvykstu. Man nebeliko nieko kito tik nusileisti -Gerai, lauksiu močiute. Ir myliu tave labai. -Ak Kleja ir aš tave myliu - ji atsiduso į ragelį - susimatysim vakare.
Po įvykio motelyje aš grįžau į savo butą ir laukiau meistro kuris islaustu spyna nesugadindamas durų. Jis tą padarė be didelio vargo, ir pakeitęs spyna davė nauja raktą. Dabar sėdėjau savo bute, ant savo sofos. Su savo drabužiais. Koks netikėtumas buvo kai savo mobilųjį radau svetainėje ant staliuko. Džiaugiausi kad nereikės pirkti naujo. Elena mane parvezusi į namus išleido prie durų ir nuraminusi kad jai viskas gerai išvyko ten kur aš nežinojau. Ji kategoriškai atsisakė man pasakyti kur vyksta. Atsidariusi savo nešiojamąjį kompiuterį radau daug elektroniniu laišku, puse iš jų buvo šlamštas bet vienas iš jų mane nustebino. Ten buvo parašyta: Gerb. Panele Klėja.
Kaip tik pasijausit geriau, ir visai pasveiksit laukiame sugrįžtančios į darba. Pagarbiai, jūsų Eidėjus Brestonas.
Aš darbo nepraradau. Viskas kas su manimi vyko buvo tik liga. Kurios iš tikrųjų nebuvo. Nezinojau ar džiaugtis ar liūdėt. Man buvo be galo keista sugrįžti į senąjį gyvenimą. Aš lyg ir džiaugiuosi. Bet mano širdis ne. Ji verkia. Man trūksta Keito... Kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų. Per tas dienas aš prie jo prisirišau... O galbūt tai daugiau nei prisirišimas. Ant sofos sėdžiu jau kelios valandos. Žiūriu pro langą, pro kurį matosi medžio šakos, kurios linguoja nuo vėjo. Aš nieko nenoriu, tik išgirsti jo balsą. Jo veidą pamatyti, jo rudas akis. Bet aš negaliu taip paprastai jo susirasti, nesitikiu kad jis man kažką jaučia. Aš jam buvau tik keršto įrankis. Daugiau nieko... Nenoriu nei valgyti, nei gerti, tik visa laiką gulėti susiguzusiai ir žiūrėti pro langą. Ir skęsti prisiminimuose. Prisiminimuose apie jį.
_____ Šita daina labai gerai atspindi tai ką ji jautė sėdėdama ant sofos. ❤️
