Klėja Greison - neseniai pabaigė universiteta ir gavo darbo stažuote vienoje didžiausių įmonių mieste.
Eidėjus Brestonas - iš tėvo paveldėjo puse akcijų įmonės, kurios direktorius yra jo tėtis.
Klėja - darbšti, atsakinga, ir trokštanti pasiekti savo...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
~Po mėnesio ~
-Taip, visus daiktus palieku - šyptelėjau pildydama lapą - pasiėmiau tik man brangiausius daiktus. Tikiuosi nauji buto savininkai bus laimingi čia.
Kalbėjau šalia stovinčiai nekilnojamojo turto brokeriai kuri apžiūrėjusi mano butą įvertino kaip tinkama parduoti. Visa laiką kol čia gyvenau, neprikaupiau daug daiktų, tad mano persikraustymas ir naujo gyvenimo pradžia nebus apkrautas nereikalingais daiktais. Turiu tik pora lagaminų, ir kelis didesnius krepšius kurie jau įšsiusti į San Franciska. Taip. Aš issikraustau. Po viešnagės pas močiutę, nusprendžiau kad man reikia naujos pradžios. Pabėgti nuo visko, kas nutiko šiame mieste. Močiutė išgirdusi visa istorija buvo už. Tad šią akimirką pildziau dokumentus susijusius su buto pardavimu. Per internetine svetaine jau buvau išsinuomavusi vieno kambario butuka naujame mieste. Ten pat, ieškosiu darbo, susijusio su knygų redagavimu. Man reikia švaraus lapo, viskam pradėti. Bėga paskutinės valandos šiame mieste. Viską sutvarkius su butu sėsiu į taxi ir vyksiu į oro uostą kur manęs lauks lėktuvas gabenantis į naują pradžią.
-Viskas puiku - moteris atsakinga už mano butą šyptelėjo - nuo šios minutės butas keliaus į pardavimo rinka, kaip tik jį nupirks, jus į sąskaitą gausite pinigus.
-Gerai - linktelėjau galva ir uzkimsau tušinuką.
Atsistojau ir paskutinį kartą lėtai apėjau visa butą. Priėjusi miegamąjį isistebejau į lovą. Išniro prisiminimas kaip joje miegojau su Eidėjumi... Kaip jis įsilaužė į mano butą... Pradejus rinktis ašaromis akyse išėjau iš kambario uždarydama duris, ir neleisdama prisiminimams plisti. Nuėjau į svetainę ir nuzvelgiau sienas, nykius baldus... Sofa, ant kurios paskutiniu metu daug ašarų praliejau. Kas galėjo pagalvoti, kad taip nutiks man? Paprastai merginai, kuri neieško nuotykių. Bet jų turėjo daugiau už jų ieskanciuosius. Likusi butą apėjau greitai, ir mažai į jį žiūrėdama, nenorėjau leisti prisiminimams plisti po mano galva. Turėjau viską pradėti be jokių ašarų.
Grįžusi iš močiutės kita diena nuėjau ant Eidėjaus kapo, padėjau gėlių, ir prisėdusi papasakojau viską kas nutiko kai jis išėjo, kalbėjau visa laiką verkdama. Ta diena buvo smarkiai apsiniaukę, vis palydavo lietus, bet ta akimirka kaip pradėjau verkti, ir sunkiai pasakoti kas buvo, už pilkų debesų išlindo saulė. Tai buvo tarsi ženklas man, kad Eidėjus nenori jog aš verkciau. Pakėliau akis į dangų ir per ašaras nusišypsojau.
-Kad ir kaip būtų gaila, matomes paskutinį kartą... Atėjau atsisveikinti visam laikui, išvykstu į kitą miestą. Pradėsiu nauja gyvenimą.
Pabuvusi kelias minutes ir nubraukusi paskutines ašaras pakilau ir isispoksojau į žodžius ant antkapio.
'Geras sūnus, draugas, tiesiog vaikinas kuris mylėjo gyvenimą, geros širdies, virtęs į angelą'
