Rytojus Priklausis Mums.

25 Skyrius.

×××××

Buvau pasiruošusi bėgti kiek kojos neša kai atvers vartus.
Bet kai Eidėjus atvėrė vartus stovėjau lyg kojos būtų į žemę suaugę.
Prieš mus stovėjo keturi visureigiai su ijungtom šviesom.
Prie jų stovėjo vaikinai su ginklais nutaikytais į mus. Per vidurį stovėjo Keitas su prakirstu antakiu.
Jo rankose buvo ginklas nukreiptas į mane.
Eidėjus už nugaros judėjo link manes, kad mane apsaugotų bet Keitas suriko
-Tik prisiaartink prie jos ir aš nušausiu arba tave arba ją - jis žengė žingsnį arčiau manęs.
-Mergina paleisk, imk mane - Eidėjus irgi lėtai slinko prie manęs bet nenuleido akių nuo Keito.
-Kam tu man reikalingas niekše? - Keitas išsišiėpė - as tave geriausiu atveju nuzudyciau iškart, blogiausiu, kankinciau kol vistiek mirtum.
Mano kūnas iš baimės visas tirtejo, blogiausia kad aš nieko padaryt negalėjau tik stovėti ir maldauti kad niekas nieko nenušautu..
-Klėja, jei nori išsaugoti to menkystos gyvybę, ateik lėtai pas mane - Keitas nukreipė žvilgsnį į mane, o ginklą nuo manes pasuko į Eidėjų.
-Nedaryk to - Eidėjus piktai paliepė - neklausyk nei vienu jo suknistu žodžiu.
Maciau kaip vyrai kurie stovėjo už Keito sukruto ir dar tvirčiau nustatė ginklus į Eidėjų.
Aš nenoriu kad jie jį nušautu.. Aš nenoriu kad nors vienas iš jų susižeistu dėl manęs..
Bet dieve aš nesuprantu kodėl aš jiems taip reikalinga?? Kuom aš tokia ipatinga??
-Klėja, laikas tiksi - Keitas suriko į nakties tamsa - baik skrajojusi ir ateik pas mane.
-Ne Klėja, neik - Eidėjus už nugaros antrino.
Jaučiausi kaip plesoma tarp dviejų ugniu.
Bet jei aš nenueisiu pas Keita jie jį nusaus, esu tikra kad taip ir padaris.
O aš nenoriu kad taip nutiktų.
Lėtai pasukau galva į Eidėjų, mūsų akys susitiko, lėtai papurciau galva
-Atleisk man...
Ir žengiau žingsnį link Keito.
-Neee!! - Eidėjus metėsi link mano pusės kai Keitas paleido į jį šūvį.
Suspiegiau ir parkritau ant kelių, man svaigo galva. Jaučiau kaip vyrai bėga pro mane pas Eidėjų.
Pasukau galva į tą pusę, jis gulėjo ant žemės su žaizda pilve. Jo akys buvo nukreiptos į mane, iš visų jėgų atsistojau ir nubėgau iki jo
-Atleisk man, maldauju..
-Jis išgyvens Klėja - Keitas prie manęs priėjęs pasakė - as nekliudziau jokių organų, jis nemirs.
Is pykčio sukaupiau visas jėgas ir atsistojau
-Kodėl taip padarėj??!! - rekiau jam į veidą - tu šunsnuki prakeiktas!!
Mano ranka pakilo ir trenkė jam per veidą
-Aš tavęs nekenčiu!!
Keitas net nesujudėjo, tik pažvelgė į Eidėjų gulintį ant žemės ir vyrus stovinčius aplink jį.
-Palikit jį čia kol mes išvažiuosim - jis kreipėsi į ta skustagalvi vaikiną - kai mes būsim pakankamai nutolę iskviesk greitąją - jis pažiūrėjo į mane - to nedaryčiau, bet darau tai dėl tavęs. Jei ne tu, aš palikčiau ji čia patį vaduotis.
Visa ta laiką jaučiau Eidėjaus žvilgsnį, kol jis išliko budrus jis žvelgė į mane.
-Eik į mašiną Kleja - Keitas paėmė mane už rankos.
-Ne! Aš niekur neisiu su tavim! - muisciausi ir bandžiau ištrukt iš jo gniaužtų.
-Daryk kaip liepiu, arba aš jį nušausiu galutinai - jis pistoletą įrėmė jam į galvą.
-Prašau nereikia, aš eisiu! - neturėdama kitos išeities surikau.
Jis atitraukė pistoleta jam nuo galvos ir uzsikiso už džinsų.
-Likit čia, kai praeis 15 minučių nuo musu išvažiavimo patys seskit į mašinas ir palikit vieta - jis kreipėsi į vyrus - kai nuvažiuosit iš čia 5 kilometrus paskambinkit į greitąją.
Paskutinį kartą pažiūrėjau į Eidėjų..
Tada su Keitu nuėjau į visureigį nežinodama kur jis mane veš..