Rytojus Priklausis Mums.

29 Skyrius.

×××××

Buvo naktis, gulėjau lovoj ir niekaip negalėjau užmigti. Girdėjau kaip po namą vaikšto Keitas, vienu momentu su kažkuo kalbėjo, bet man priėjus prie durų niekaip neišgirdau ką jis sako.
Dabar jau kuris laikas name tylu, manau kad jis miega savo kambaryje.
O aš niekaip negaliu užmigti. Man į galvą lindo įvairios mintys. Kambaryje buvo labai karšta, mano kūnas kaito.
Nezinau tiksliai ar dėl oro ar dėl kitų priežasčių..
Spintoje buvau radusi kažką panašaus į pižama, todėl dabar buvau su trumpais sortukais, ir juoda maikute ant petnešėlių.
Net ir tokie ploni drabužiai manęs negelbėjo nuo kaitros.
Tyliai išlipau iš lovos ir nuėjau į vonios kambarį. Atsukau salta vandenį ir pasemusi delnais apsislaksciau veidą.
Sekundej atsigaivinau, vis dar tyliai užsukau vandenį.
Pažvelgiau į veidrodį, iš jo į mane žvelgė mergina raudonais skruostais, jos akiu vyzdžiai buvo išsiplėtę kaip kažko pavartojus.
Nejaugi ta mergina tai aš??
Negalėjau savęs atpažinti, piktai nusigręžiau ir išėjau iš kambario.
Man reikia gryno oro. Tyliai nusileidau laiptais ir priėjau prie lauko durų. Meldžiau kad nebūtų įjungta signalizacija jei ji tokia yra iš vis. Lėtai paspaudžiau rankena, nieko neatsitiko bet durys neatsidare. Jos užrakintos.
Visa laimė užraktas buvo duryse todėl atrakinusi žengiau koja į kiemą.
Kieme buvo ramu, tik žvaigždėtas dangus ir švelnus vėjelis.
Pro savo kambario langa mačiau kad yra takelis kuris veda prie ežero, o ten padarytas lieptelis ir suoliukai atsisėsti.
Jei nebūčiau čia pakliuvusi tokiomis aplinkybėmis man čia visai patiktų.
Basomis kojomis žengiau ant akmenėlių ir lėtai ėjau link vandens.
Tolumoje įvairūs vabzdžiai skleidė garsus kurie mane ramino.
Palengva karštis traukėsi iš mano kūno, kvepavau pilna krūtinę.
Nepajutau kaip mano kojos palietė lieptelio medines lentas. Vis ėjau link lieptelio krašto.
Vanduo buvo lygus kaip stiklas, jokios bangelės.
Vandens atspindyje pamačiau save, kaip uzhipnotizuota stebėjau vaizdą.
Pro akis prabėgo mamos atvaizdas.
Ji man šypsojosi ir snabzdejo kad viskas bus gerai. Aš čia saugi.
Saugi nuo ko? Pamaniau. Nejaugi man pavojus grėsė iš Eidėjaus pusės?
Prisiminiau ką Keitas sakė, kaip jo sese įskaudino jis ir paliko. Nejaugi visa tai tiesa?
Ar mano protas krečia man nesąmones?
Pati jau nebesuprantu kas tikra o kas ne.
Per kelias dienas mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Gyvenau ramu niekuom neišsiskirianti gyvenimą, kai staiga nutiko tai...
O kur dar jausmai kurių nesuprantu...
Tiek daug minčių..
Norėčiau kad viskas baigtųsi, kad gyvenčiau taip kaip gyvenau prieš savaitę laiko.
Bet dabar mano norai niekam nerūpi, kažin ar aš pati sau dar priklausau. Ar dabar su manim kaip su kokia marionete elgsis.
Blogiausia kad aš nežinau ko aš noriu, turėjau galimybę išsilaisvinti, tik reikėjo pasakyti tai ko prašė Keitas.
Aš nepasakiau, užuot tai padarius ji pabučiavau.
Aš nežinau kas vyksta, bet nenorėjau kad tai vyktų su manimi.
Žengiau žingsnį, ir mano kūnas paniro po šaltu vandeniu.