Rytojus Priklausis Mums.

48 Skyrius.

KLĖJA
×××××

Kad ir kaip tai skambėtų... Aš noriu grįšti.
Aš noriu grįšti į tą namą.
Nepajaučiau kaip žiūrėdama pro langą užsnaudžiau.  Sapne buvau ten.  Aš buvau laiminga.
Bet tikriausiai teks susitaikyti su tuo kad daugiau jo nebeišvysiu.
Kad ir kaip nenorėdama pakilti nuo sofos lėtai nuleidau sustinguses kojas ant balto švelnaus kilimo.  Bet kurią akimirką gali pasirodyti močiutė.   Nenoriu kad ji pamatytų mane tokia.
Stiklinėmis akimis nuėjau į vonios kambarį, ir atidariau spintele veidrodinemis durelėmis.  Ten laikiau savo vaistų atsargas, tarp buteliukų buvo užkistas vienas ipatingas buteliukas.
Ten buvo stiprus raminamieji.  Dar nuo tų laikų kai žuvo mano tėvai.  Man buvo labai sunku su viskuo susitaikyti todėl daktaras man jų išrašė.
Aš buvau nustojusi juos vartoti seniai. Iki šiandien...
Išsikračiau viena balta tablete sau ant delno.  Nieko nelaukdama įsimečiau į burną ir pasisemusi vandens į delnus uzsigeriau.
Panašiai jaučiuosi kaip netekus tėvų, mano viena dalele liko tame name.  Su Keitu.
Uždariau dureles ir isistebejau į savo atvaizdą.  Plaukai susivele, akys pajuodę.
Negaliu leisti močiutėj nerimauti, pasiėmusi plaukų sepeti persibraukiau per plaukus ir juos surišau į arklio uodega.
Išsispaudziau šiek tiek pudros ir papudravau aplink akis.
Dabar gerai.  Išėjusi išjungiau šviesa ir atgal susirangiau ant sofos.  Jaučiau kaip vaistai pradeda veikti ir mano mintys plaukia lėtai.
Kūnas palengvėjo, suteikdamas man ramybę.
Jaučiau kaip akys merkiasi...
                            ×××××

Is miegu mane pažadino beldimas į duris.
Vis dar Jaučiausi apdujusi todėl labai lėtai atsistojau, ir įkvepiau giliai.  Atvyko močiutė.
Atrakinau duris ir jas atveriau. Iškart atsidūriau šiltame glebyje
-Ak Kleja...
Mociute metusi krepšius pravirko.
-Tu sveika, tau viskas gerai??
-Taip močiute, tikrai viskas gerai - atsakiau jai į petį - einam į vidų.
Švelniai atsitraukusi paėmiau krepšius nuo žemės ir įnešiau į buto vidų
-Aš taip tavęs pasiilgau - močiutė sekdama iš paskos vis kartojo - taip pasiilgau...
-Ir aš tavęs labai pasiilgau močiute, leisk tau nuimti paltą - nuo jos pečių lėtai nutraukiau ruda paltą ir pakabinau ant kabykles kolidoriuje - einam į virtuvę, uzkaisiu arbatos.
-O ne ne, leisk ta padaryti man - ji apėjo mane ir nuėjo į virtuvę įjungdama šviesa - tau reikia ir pavalgyti, tu netekusi svorio mažute...
Ji ziurejo į mane liūdnai.  Aš netekau svorio? Aš taip buvau susirūpinusi kitais reikalais kad net nepastebėjau..
-Leisk aš tau sutepsiu sumuštinį - ji nuėjo prie juodo šaldytuvo ir ji atvere - o svenciausiasis...
Ji staigiai atsitraukė pasklidus blogam kvapui
-Čia viskas sugedę... - ji pradėjo traukti produktus ir mesti į šiukšlių dėžę - man viską išmetus neliks ką valgyti.
Per tą laiką kol nebuvau namuose viskas spėjo sugesti paskleisdamas šlykštu kvapą po butą.
-Viskas gerai, aš nueisiu į parduotuvę - vis dar apdujusi lėtai gręžiausi į kolidoriu.
-Ne, nueisiu aš Klėja - močiutė pagriebusi mane už rankos sustabdė - kelione buvo ilga ir man reikia pramankstinti kojas.
Žinojau kad tikrai ne dėl to ji pasisiūlė. Ji matė kokios aš būklės, ir nenorėjo niekur išleisti, bet ji to nesakė man į akis nenorėdama skaudinti.
-Tikrai nueisi? - liūdnai paklausiau
-Aišku kad nueisiu anukele, aš dar pajėgi vaikščioti - ji bandė pajuokauti.

Islydejusi ja pro duris atsiremiau į sieną ir užsimerkiau.  Nežinau ar sugebėsiu visa laiką prieš ją tvardytis.  Aš noriu tik gulėti ir žiūrėti į vieną tašką... Daugiau nieko.
Man stovint ir nejudant į duris pasibeldė vėl.
Pamaniusi kad tai močiutė, ir kažką palikusi sugrįžo pasiimti atveriau duris. 
Pamačiusi ta veidą iškart apsiverkiau ir ranka ieškojau sienos už savęs kad atsiremčiau, bet man jos neprireikė.
Jis griebė mane į savo glebi ir suspaudė stipriomis rankomis
-Klėja...
Keitas šnabždėjo man į plaukus vis kartodamas mano vardą, jo lūpose jis skambėjo kaip koks stebuklingas žodis.  Vis dar verkdama atsitraukiau nuo jo ir įsiziurejau į rudas akis kurių buvau taip pasiilgusi
-Aš myliu tave Keitai.
Pasakiau žodžius kuriais buvau seniai įsitikinusi tik to nesupratau.  Iki dabar.
Jis ranka sugavo mano riedancia ašara
-Aš tave irgi myliu.
Ir pabučiavo mane į lūpas priversdamas dar labiau pravirkti.