Save Me |MALIK|

Untitled Part 9

9 Dalis

Zayn pov*

Ta kalė pabėgo. Sušiktai pabėgo nuo manęs.

Visą dieną aš ir mano žmonės jos ieško, bet ji tarsi skradžiia žemę dingo. Atsargumo priemonei, liepiau savo žmonėms Didžiojoje Britanijoje tai pat ieškoti Heilės. Nors nemanau, kad ji galėjo taip toli nusigauti.

Ypač, kai ji nežino kur yra.

Heilės pov*

- Labai dėkoju jums, už viską. – nusišypsojau moteriškiai.

- Nera už ką. Kiekvienas taip būtų pasielgės, pamatęs merginą apalpusią netoli kelio. – atsakė ši ir netikėtai mane apkabino. – Saugok save vaikeli.

- Būtinai. – atsitraukus linktelėjau.

Netrukus išgirdau mašinos variklio garsą. Apsisukusi pastebėjau juodą džipą važiuojantį mūsų link.

Tai mano tėtis!

Mašinai sustojus, iš vairuotojo pusės išlipo vairuotojas ir atidaręs galinęs dureles, atsitraukė.

- Tėti! – sušukau ir pribėgusi prie vyro, šokau jam į glėbi.

- Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. – sumurmėjo man į plaukus tėtis ir atsitarukęs pabučiavo man į kaktą. – Mes su mama labai jaudinomės.

Buvau sutrikusi. Visus šios metus nei mama nie tėtis nekreipė dėmėsio į mane. Jie daugiau laiko praleido aptarinėdami verslo reikalus, negu būdami su savo dukra.

- Ačiū, kad pasirūpinote mano dukra. – linktelėjo galvą tėtis, moteriškės pusėn.

- Džiaugiuosi, kad galėjau padėti jai. – atsakė ji. – Turite nuostabią dukrą.

Pajaučiau kaip mano žandai kaista.

- Dar kartą ačiū už viską. Jeigu reikės kokios nors pagalbos, skambinkite man. – paduodamas savo vizitinę kortelę moreriškiai, ištarė tėtis. – Padėsiu kuo galėsiu.

- Nereikia. – paputrė galva moteris.

- Tiesog paimkite tai. – šyptelėjo tėtis air apkabino mane per pečius.

Moteriškė sunkiai atsidususi, paimė vizitinę kortelę iš tečio rankų.

- Viso geriausio. – šyptelėjau ir leidausi vedama mašinos link.

Grįžome namo tik kitos dienos ryte. Buvau pavargusi ir išsekusi. Jaučiausi labai alkana ir ištroškusi.

- Mes namie! – sušuko tetis mane laikydamas už liemens ir vesdamasis svetainės link.

Priėję prie sofos, tėtis vis dar laikydamas mane lėtai pasodino ant sofos. Mano galva buvo labai sunki ir ją atrodė kažkas spaudė.

- Aš jaudi... – mama įėjusi į svetainę tarė, bet pamačiusi mane aiktelėjo. – Kas tau Heile?

- Nežinau. – sušnabždėjau ir susiraukiau.

- Panele, jūsų veidas visas pabalęs. – nusigando atėjusi paskui mama į svetanę, vyrėja bei mano vaikystės auklė Megė. – Atnešiu ramunėliu arbatos.

- Tau reikėtų atsigulti ir pailsėti. Atrodai išvargus. – šyptelėjo tėtis.

Aš tiesiog linktelėjau ir bandžiau atsistoti, bet mnao kojos sulinko ir aš susmukau ant grindų. Akyse pradėjo lietis vaizdas ir po kelių aki mirkų praradau sąmonę.

Anastasios ( H. Mamos) pov*

- Džoni, Krisai! – sušuko mano vyras, pakeldamas Heilę nuo šaltos žemės.

Po kelių akimirkų prie mūsų prisistatė mūsų dukros apsauginiai. Jie pasveiko po avarijos, bet gavo pylos už tai, kad nesugebėjo apsaugoti mūsų dukters.

- Krisai, nunešk ją į kambarį, o tu Džoni skambink daktarui. – paliepiau ir apsisukusi išėjau iš svetainės.

Nužingsniavusi į virtuvę, atsisėdau ant baro kėdės, pasiindama bananų sulčių stiklinę. Lėtai atsigėriau gėrimo ir nuleidau akis į stalą.

Netrukus į svetainę atėjo ir Edvardas. Jis netaręs nei žodžio, atsisėdo šalia manęs.

- Per mus, mūsų dukrai kilo dar didesnis pavojus. – ištariau, pažvelgdama savo vyrui į akis.

Heilės pov*

Susiraukiau kai kažkas kambaryje įjungė šviesą. Apsivertusi ant kito šono, susiriečiau į kamuoliuką ir bandžiau užmigti, bet nepavyko.

Pajaučiau kaip mano lova įdumba. Kažkas švelniai paimė mane už rankos ir nykščiu glostė mano delną.

- Žinau, kad nemiegi. – ištarė puikiai girdėtas vaikino balsas.

Pramerkusi akis, kelis kartus sumirksėjau, kad akys apsiprastu su kambaryje esančia šviesa. Pažvelgusi į šalią manęs sėdintį asmenį, išsišiepiau ir apsikabinau jį.

- Man tai pat tave malonu matyti Heile. – nusijuokė vaikinas.

- Galvojau, kad daugiau tavęs nepamatysiu Krisai. – ištariau, ir susigėdusi atsitraukiau. – Atsiprašau.

- Nėra reikalo. – sukikeno vaikinas. – Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. Mes kraustėmės iš proto, kai atgavę samonę ligoninėje, sužinojome, kad tu dingai.

- Tavo tėvas pastatė ant kojų visą policiją, net FTB, kad tave rastų. – prabilo kitas vaikinas.

Pakėlusi akis, šyptelėjau pamačiusi, kad tai Džonis. Su šias vaikinais jaučiuosi, tarsi jie būtų mano vyresnieji broliai. Galiu su jais atvirai kalbėtis ir nebijoti, kad jie kažkam tai pasakys.

- Nebūtų jis. – sukikenau ir paplekšnojau šalią savęs. – Prisėsk. Nejaugi žadi ten stovėti?

Džonis tik šyptelėjo ir priėjęs prie kitos lovos pusės, atsisėdo man iš kitos pusės. Dabar sedėjau tarp dviejų raumeningų bei išvaizdžių vaikinų.

- Taigi, kur tu buvai? – paklausė Krisas.

- Airijoj. – susiraukiau, nes mano burna staiga išdžiuvo. – Gal galėtum paduoti stiklinę vandens.

- Žinoma. – vaikinas linktelėjo ir po kelių minučių grįžo su stikline vandens.

Padėkojusi, gurkštelėjau ir prarijusi skystį, atsilošiau į pagalvęs.

- Ką tu ten veikiai? – sutrikęs pažvelgė į mane Džonis.

Papasakojusi viską kas nutoko Airijoje, pastebėjau vaikinų piktus veidus ir keitai suspaustus kumščius.

- Tas šunsnukis tavce lietė! Aš jam sulaužysiu rankas! – rėkė Džonis.

- Tai niekis. – nusipurčiau prisiminusi visus garbaniaus ir Malik prisileitimus.

- Aš... – jau žiojosi kažką sakyti Krisas, bet jį pertraukė atsidarančios mano kambario durys.

- Dukrą, mes turime tau tai pasakyti. – tarė mama įėjusi su tėčiu į kambarį.

- Kas nutiko? – išsigandusi pakalusiau.

- Tu...

*******************

Hey hey hey :* Aš atėjau su nauja dalimi J Žinau, kad labai retai keliu, bet žinote mane. Esu toks žmogus kuris rašo daug istorijų :D :D Kas man patinka, bet jus nervina, nes dalis gaunate retai :/ Ir beto kompiuteris.. Ta tenką per telefoną rašyti, o per kompiuterį greiotai įkelti, nes jis po 5 -10 min išsijungia...

Dalis yra pakankamai ilga. 871 žodžiai :" Be to dar nėra veiksmo, bet manau sueis ar ne? :D

 BE NUOMONIŲ NEBUS IR NAUJOS DALIES!