Dalį savo gyvenimo buvau atskirta nuo kitų žmonių.
Nelankiau mokyklos.
Neturėjau draugų.
Turėjau namų mokymą.
Niekada nekalbėjau su kitais žmonėmis apart mamos bei tėčio.
Visad norėjau sesers ar brolio su kurias galėčiau pasikalbėti, išlieti savo...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
- Harry ką po galais tu sau galvojai eidamas ten visiškai vienas!!? - tyliai suriko Anne.
- Mama... - atsiduso Harry užmerkdamas savo žalias akis. - Juk man nieko rimto nenutiko. Esu sveikas.
Toliau nesiklausiau ką Anne kalbėjo su savo sūnumi, ir pažvelgiau į ligoninės baltose lovose gulinčius Džoną ir Krisą.
Džono galva buvo aptvarstyta baltu bintu, bet veidas atrodė pavargęs, kaip ir Kriso.
Nors nemačiau daugiau sužeidimų, bet tiesiog žinojau, kad ant vaikinų kūnų jų yra.
- Atsiprašau. - atsidusau žvelgdama į savo sunertus rankų pirštus.
- Mes tiesiog dirbome savo darbą, Heile. - atsakė Krisas.
- Jūs galėjote mirti. - papurčiau galvą ir pakėliau savo akis į vaikinus. - Ir tik per mane.
- Heile. - ištarė Džonis. - Tai mūsų darbas. Mes žinojome, kad reikės rizikuoti savo gyvybes, kad tik tu būtum saugi. Ne pirmas kartas, kad mes atsiduriame ligoninėje Be to, buvo daug blogiau negu šį kartą.
- Daug blogiau? - mano smalsumas mane vieną dieną pražudys.
- Taip. - linktelėjo Džonis. - Bet tai jau kita istorija. Nemanau, kad tau bus įdomu.
- Be to, Heile, tau metas namo. Turi pamiegoti, nes rytoj tau teks grįžti į mokykla. - šyptelėjo Krisas.
Mokykla! Buvau ją visiškai užmiršusi!
- Nemanau, kad eisiu. - tariau. - Juk jūs esate sužeisti, o manęs vienos tai jau tikrai neišleis.
- Iki rytojaus mums viskas bus gerai. - pirmą kartą nusišypsojo Džonis.
Išeidama iš palatos, paskutinį kartą pažvelgiau į Harry ir Anne. Sekundei mano ir žaliaakio žvilgsniai susitiko, bet aš nusisukau ir palikau patalpą.
*****
- Ar gerai jautiesi? - man atsisėdus prie pusryčių stalo, pasiteiravo mama.
- Taip. - linktelėjau ir kibau valgyti.
- Žinau, kad nesu pati geriausia motina, bet tu esi mano dukra ir tikrai man rūpi. - mano nuostabai prabilo mama. - Tėvas tai pat tave myli, bet nemoka parodyti to. Juk žinai, kad jis daug dirba.
- Jam svarbiau darbas, nei aš. - atsidusau ir atsistojau nuo kėdės. - Jau pavalgiau.
- Tu tik suvalgei vieną blyną. - paprieštaravo mama.
- Man metas į mokyklą. - papurčiau galvą išeidama iš virtuvės.
Išėjusi iš namų, net lengviau atsidusau prie juodo džipo pamačiusi Džoną ir Krisą.
