Save Me |MALIK|

Part 27

Nesiseka man rašyti šios istorijos.... Neužmuškite manęs...

Anastasios (H. Mamos) pov*

- Edvardai, tai ir vėl kartojasi. - verkiau užsiėmusi už galvos. - Mūsų dukra dingo.

- Žinau, Ana. - piktas vyro balsas pasiekė mano ausis. - Juk žinai, kad darau viską jai sugrąžinti.

- Kodėl tu po galais turėjai užmegzti tuos ryšius pogrindyje!? - net nepajaučiau kada ėmiau šaukti. - Jeigu ne tavo noras turėti daugiau galios savo rankose, viso šito mūsų dukrai nebūtų nutikę! Ji tik maža mano mergaitė, o jau šitiek iškentėjo! Man skaudu žiūrėti į randą kuris bjauroja jos kūną ir...

- Pakaks, Anastasia! - staiga atsisukdamas į mane suriko Edvardas. - Nustok po galais mane kaltinti! Man ne mažiau nei tau rūpi mudviejų dukra. Negaliu pakeisti to kas esu bei nutrauki užmegstų ryšių pogrindyje. Juk žinai kiek sunkiai dirbau, kad galėtume visa tai ką dabar turime sau leisti.

- Man pinigai nieko nereiškia, jei per juo mūsų dukrai gresia mirtinas pavojus. - nusišluosčiau šlapius nuo ašarų skruostus. - Man pakaks.  Skambinu F.T. B , Edvardai ir tu tikrai manęs nesustabdysi.

- Apsaugos komanda jau dirba prie Heilės paieškos. - papurtė galvą vyras. - Nenoriu painioti čia federalų, nes jie gali tik pasunkinti situaciją. Jeigu pagrobėjai prašys išpirkos, lieps mums nesikreipti į policiją bei vykdyti jų reikalavimus, jei norime savo dukrą susigrąžinti gyvą. Pagalvok apie tai, Ana.

- Edvardai, aš taip daugiau nebegaliu. - lėtai pakilau nuo lovos. - Noriu saugaus, ramaus šeimyninio gyvenimo, o ne tokio, koks jis dabar. Noriu, kad mano dukrai nebūtų tekę patirti viso šito, nes tai ją žaloja.

- Ką nori tuo pasakyti?

- Tu turi užbaigti viską su pogrindžiu. Šį kartą galutinai, Edvardai, jei nenori prarasti manęs ir Heilės.

Heilės pov*

Jaučiuosi tuščia. Tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Skausmas kankina mane ir nepaleidžia iš savo stiprių it plienas gniaužtų.

Mano užverktos akys praliejo daugybę kruvinų ašarų, kol mano viduje nebeliko nei lašo jų. Pilvo apačioje ir visame savo kūne jaučiau neapsakomą skausmą, kuris neslopo. Vos man šiek tiek pasijudinus, jis vis su didžiule banga sugrįždavo. Ir stipresnis nei ankščiau.

Nežinau kiek laiko praėjo nuo to karto, kai tas vyras paliko manę šioje lovoje. Nuogą ir suterštą.

Vis dar jaučiau jo šiurkčias,šlykščias rankas liečiant mane, jo sunkų kūną užgulusį manąjį. Ir tą nepakeliamą skausmą viduje, vos jam įsiskverbus į mane.

Noriu tiesiog numirti.

Išeiti iš šio pasaulio ir niekada nebegrįžti.

Išeiti neatsigręžus ir nedvėjojus.

Esu sutepta bei išniekinta. Netinkama niekam.

Stipriai užmerkiau savo akis, kad neregėčiau tų šlykščių vaizdinių sau prieš akis, bet tai buvo bergždžias reikalas. Jie vis išdygdavo mano atmintyje ir žinau, kad niekada neišnyks. Nors ir kaip to norėčiau.

" - Ne, prašau! - garsiai verkiau jam numetus mane ant kažkokios lovos. - Neliesk manęs!

- Juk sakiau, kad pirmiausia noriu pasimėgauti tavimi. - randuotą vyro veidą papuošė gašli šypsena ir jo rankos pradėjo plėšti nuo manęs drabužius.

- Ne! - klykiau muistydamasi ir spardydamasi.

Vyrui tai buvo ne motais ir jis toliau tęsė savo darbą. Bandžiau nagaus apdrąskyti jį, bet netrukus mano riešai buvo surakinti antrankiai ir prijungti prie lovos.

Garsiai verkiau, o sūrios ašaros leidosi mano skruostais. Žinojau, kas netrukus nutiks ir negalėjau nieko padaryti. Tik verkti.

Esu silpna. Nieko verta.

- Malik tai tikrai supykdis. - nusijuokė vyras ir aš staiga sustingau išgirdusi šiuos žodžius. - Jis taip nori tave apsaugoti, bet aš visada laimiu. Pirmas pasiimu tai, kas jo manymu priklauso jam.

- Jis toks pat kaip ir jūs! - ėmiau purtyti savo galvą į šalis. - Prašau, paleiskite mane.

- Per vėlu. -  gašliai nusišypsojo vyras ir galutinai nuplėšė nuo manęs visus drabužius. - Aš visada gaunu tai ko noriu. Nesu gailestingas. Tad tu jokia ne išeitis, brangioji. Pasiimsiu tai, ką saugai. "