Dalį savo gyvenimo buvau atskirta nuo kitų žmonių.
Nelankiau mokyklos.
Neturėjau draugų.
Turėjau namų mokymą.
Niekada nekalbėjau su kitais žmonėmis apart mamos bei tėčio.
Visad norėjau sesers ar brolio su kurias galėčiau pasikalbėti, išlieti savo...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Heilės pov*
Laikas vis ėjo, o mano jėgos silpo. Dėl stipriai nutrintų riešų ir iš jų tekančio kraujo, abiejose kėdės pusėse buvo susidariusius nedidelės kraujo balos.
Negalėjau nieko padaryti, tik beviltiškai stebėti savo bejėgišką atvaizdą veidrodyje. Nuo ašarų nuolat tekančių mano skruostais, akys bei nosis buvo raudonos spalvos. Lūpos sausos, o veidas įgavęs baltą atspalvį. Skruostai šiek tie įdubę ir...
Ir staiga išgirdau sutraškant durų spiną. Jos esančios už mano nugaros, atsidarė ir mano kūną akimirksniu sukaustė baimė. Kūną išmušė šaltas prakaitas ir aš užmerkiau savo akis nenorėdama pamatyti asmens esančio už manęs.
Žinau, kad tai nėra Zayn. Jaučiu tai.
Girdėjau sunkius žingsnius einančius manęs link ir mano kūnu nuvilnijo baimės šiurpuliukai. Stengiausi nuraminti savo širdį smarkiai besidaužančią krūtinėje ir sulyginti kvėpavimą. Nenorėjau išsiduoti ir parodyti savo baimės apėmusios mane.
Staiga pajaučiau šaltus pirštus sau ant kaklo ir kruptelėjau. Mano plaukai buvo patraukti į šalį tad pirštai galėjo priglusti visiškai man prie odos.
- Atrodai itin prastai. - vyriškas balsas pasiekė mano ausis.
- Ko jūs norite iš manęs? - tyliai paklausiau.
Mano balsas virpėjo ir buvo įtin tylus, tad galėjo nutikti taip, kad vyras manęs neišgirdo Bet vis dėl to, pirštai esantys man ant kaklo nuslydo mano kaklu aukštyn, ir staiga suėmė mano plaukus. Akimirksniu mano galva buvo atlošta atgal.
Skausmas perėjo per visą kūną ir aš aiktelėjusi atmerkiau savo užverktas akis. Prieš save išvydau man visiškai neatpažįstamą, randais nusėtą vyro veidą.
- Malonu pagaliau išvįsti tavo veidą ne pro veidrodį. - jo veidą papuošė šypsena.
- K...ką? - sumykčiojau.
- Esi čia dar tik tris dienas, bet dar laikaisi. Pagirtina.
- Ko jūs norite iš manęs? - pajaučiau ašaras kaupiantis akyse, bet stengiausi jas sulaikyti, kad neimtų tekėti mano skruostais. - Kodėl aš čia esu?
- Man reikia pinigų, o jų gauti galiu iš tavo pinigingo tėtušio. - kraupus juokas pasklido po visą kambarį. - Tad būk gerutė nesipriešink man, jeigu nenori nukentėti. Tavo tėvas paklos gan apvalią sumelę, kad susigrąžintų gyvą ir sveiką savo vinintelę dukrelė. Bet aš pasimėgausiu tavimi, mieloji - gali tuo net neabėjoti.
Džonio pov*
Girdėjau įkyrų pipsėjimą kuris erzino mane. Aplinkui regėjau tik tamsą, jokios šviesos.
Jaučiau vėsias rankas ant savo kūno, bet negalėjau atmerkti savo akių. Skausmas staiga persmelkė mano krūtinę ir aš kietai sukandau savo dantis, kad nesurikčiau. Šis skausmas buvo nepakeliamas ir jus niekur nedingo. Plito mano kūnų tarsi mirtini nuodai ir jeigu negausiu priešnuodžio - mirsiu.
- Jis bunda! - girdėjau kažkieno balsą sušunkant.
Staiga kažkas smailaus susmigo man į krūtinę, tiesiai į širdį ir aš tą akimirką atmerkiau akis. Bet turėjau tuojau pat jas užmerkti, nes lempos šviesa apakino mane. Po kelių akimirkų lėtai has atmerkiau ir ėmiau mirksėti, kad jos apsiptastu su šviesa.
- Džonai, kaip jaučiatės? - išgirdau vyrišką balsą ir pasukau galvą jo link.
Gulėjau ligoninės lovoje, visiškai baltoje palatoje ir jaučiausi įtin silpnas. Pipsėjo apararai prijungti prie mano kūno kurie fiksavo mano kūno būseną.
Pagyvenęs daktaras nusiėmė savo akinius ir žvelgė į mane laukdamas atsakymo. Staiga seselė priėjusi prie manęs, švelniai pakėlė mano galvą ir prie lūpų priglaudė baltą puodelį. Kelis kartus gurkštelėjęs kažkokio saldays skysčio, atsidusau.
- Kur Krisas? - pažvelgiau į daltarą.
Vyriškio veidas akimirksniu persimainė ir jis kažkokiu keistu žvilgsniu pažvelgė į mane.
- Jūsų tėvai laukia laukiamajeme. Jie nori jus matyti.
- Kur Krisas!? - šį kartą pakėliau savo balsą. - Kur jis!
- Džonai, jūs turite pailsėti ir nesijaudinti. Operacija nors ir praėjo sėkmingai, bet jums būtinas poilsis, kad nekiltų jokių komlikacolijų ir jūsų sveikata nepablogėtų. - tarsi negirdėdamas mano žodžių, ištarė daktaras. - Siūlau jums pamiegoti, o vėliau jūsų artimiejo galės aplankyti jus.
- Po galais! - surikau sėsdamasis lovoje. - Tiesiog sukruštai pasakykite kur yra Krisas, vietoj to, kad taukštumėte apie mano būklę!
- Atleiskite, bet jis... - daktaras nutylo ir liūdnai pažvelgė į mane. - Jo sužalojimai buvo sunkesni nei jūsų ir mums nepavyko jo išgelbėti. Apgailestauju.
Šie žodžiai tarsi kūjis trenkė man per širdį. Ne. To negali būti. Tiesiog negali....
- Apgailestauju, Džonai. - atsiduso daktaras.
Po kelių akimirkų, palatoje likau vienas su savo skausmu.
