Save Me |MALIK|

Part 31

Heilės pov*   

Man jau tapo nebesvarbu kas manęs laukia. Tiesiog noriu užmerkti savo aksi ir daugiau niekada jų neatmerkti. 

Skausmas mane plėšo iš vidau, drasko širdį. Esu suteršta ir niekam daugiau netinkama. Tik mirtis gali mane išlaisvinti nuo šių kančių. 

Nežinau kiek praėjo laiko nuo to, kai čia atsidūriau. Savaitė, mėnuo, metai... 

Bet visa tai jau tapo man nesvarbu. Kad ir kiek prabėgs laiko, žinau, kad skausmas niekur neišnyks. Jis vis didės, plėsis manyje, kol galiausiai tik mirtis man atneš palengvėjimą. 

Viltis seniai manyje jau užgeso. Žinau, kad nebūsiu surasta ir išgelbėta. Bet tiesą sakant, kas pasikeis jeigu mane suras? Niekas! Visą gyvenimą būsiu tokia - išniekinta, suteršta, visiškai sugadinta. Jau geriau mirsiu, nei gyvensiu šitokį gyvenimą. Nors tai įskaudins mano tėvus, bet... 

Mano mintis pertraukė garsus šūvis nuskambėjęs kažkur netoliese. Mano kūnas instinktyviai įsitempė ant kažkokios lovos, kurioje gulėjau visą pastarąjį laiką. Net neketinau bėgti. Tiesą sakant troškau mirties. Ir jos laukiau. 

Dar vienas šūvis ir išgirdau kaip traškėdamos metalinės durys priešais mane. Jų tarpduryje išvydau vyrą randuotu veidu, išniekinusį mane. Jis prisiartinęs prie manęs, čiupo už palaidų, susivėlusių plaukų ir šiurkščiai pakėlė nuo lovos. Iš mano burnos neištrūko nei menkiausias garas, nors jaučiau skausmą, kai vyro gniaužtai gniaužė mano plaukus. 

- Vis dėl to, Malik atvyko tavęs. - pajaučiau kai randuotojo lūpos prigludo man prie ausies. Jaučiau jo šlykštų kvėpavimą ir prisilietimus ant savo kaklo, bet nemėginau sprukti. Tiesą sakant vos įstengiau laikytis ant kojų. - Bet tu jau esi paženklinta manęs, mažyte. 

- Patrauk nuo jos savo sušiktas rankas, Ričardai! - mano akys išsiplėtė išvydusios vos už dešimties metrų stovintį juodaplaukį vaikiną. - Nes netrukus tavo kaktoje atsiras skylė. 

Tą akimirką pajaučiau kai šaltas metalas priglunda man prie smilkinio, o randuotojo vyro ranka prisitraukė mane arčiau savo krūtinės. Ginklas buvo įremtas tiesiai man į smegenis, bet aš nejaučiau nieko. Nei baimės, nei kitų jausmų. 

Zayn pov* 

 Mano venomis pulsavo įniršis. Jis vis plėtėsi manyje ir aš vos tvardžiausi nepaspaudęs gaiduko ir neištaškęs šiam šunsnukiui smegenų. 

Heilė žvelgė į mane be jokių emocijų veide. Ji buvo žymiai liesesnė nei seniau, veidas baltas it kreida, lūpos sausos, o drabužiai, tiksliau kas iš jų liko, karojo ant jos smulkaus kūno. Bet visame šitame mane sukaustė jos akys. 

Kažkada tryškusios gyvybe dabar buvo tarsi bedvasės. Jose nesimatė nieko, jokio jausmo. Kaip ir visoje joje. 

Heilė atrodė visiškai nepanaši į ankstesniąją ir aš žinau, kad tai Ričardo kaltė. Jis atsiims už viską, ką padarė šiai bei kitoms merginoms. Mirtis per paprasta bausmė šiai padarui. Jis pūs kalėjime tol kol iš jo beliks tik kaulai. Daugiau nieko. 

- Antrą kartą nekartosiu. - suurzgiau žengdamas žingsnį arčiau jų. 

- Nesiartink, Malik, nes kitaip nedvejodamas ją nužudysiu. - Ričardas įrėmė ginklą labiau Heilei į smilkinį. 

- Gali tai padaryti dabar. - krūptelėjau išgirdęs tylų, bejausmį balsą. - Nebenoriu daugiau gyventi, tad padaryk tai dabar. Tu atėmei iš manęs tai ką saugojau, suteršei mane, paniekinai. Mirtis tik gali mane išlaisvinti. 

- Heile... - ištariau tvirčiau suspausdamas ginklą rankoje. 

- Viskas... Viskas gerai. - pirmą kartą per šias kelias akimirkas išvydau Heilės akyse kaupiantis skaidrias ašaras. - Žinau, kad mano tėvai norėjo mane apsaugoti, bet dabar tai mano pasirinkimas. Noriu, kad pažadėtum man, kad pasakysi jiems , kad jie nekaltintu savęs dėl nieko. Aš myliu juos kaip ir Džonį su Krisu. Bet niekas nepalengvins mano skausmo. Nei tėvai, nei tu. Zayn, aš tau atleidžiu už viską ką man esi padaręs, ir... - merginos balsas užlūžo ir karštos ašaros išsiveržė jai iš akių. - Norėčiau, kad... kad viskas... viskas būtų buvę kitaip. Kad būtume susitikę ne tokiomis.. tokiomis aplinkybėmis ir... Tiesiog įsimylėjau tave, bet tu surasi tai ko ieškojai. Nusipelnei meilės. Bet ji nebūsiu aš. Nekaltink...Prašau nekaltink savęs dėl nieko ir gyvenk toliau... 

Skardus juokas pertraukė Heilę. Ričardo veide švietė šypsena, o jo akys pašaipiai nukrypo į mane. 

- Nuo tokių mažutės žodžių, man norisi verkti. - juokėsi Ričardas. - Bet laikas užbaigti viską. 

- Taip. - per ašaras nusišypsojo Heilė ir pažvelgė į mane. - Myliu tave, juodaplauki. Kad ir ką tu man blogo esi padaręs. 

- Heile, ne! - surikęs pasileidau jos link, bet buvo per vėlu. 

Mergina pakėlė savo dešinę ranką ir paspaudė vis dar Ričardo pirštus laikančius gaiduką. Heilės kūnas krito ant šalto grindinio ir nudažė jį tamsiai raudonai.