Dalį savo gyvenimo buvau atskirta nuo kitų žmonių.
Nelankiau mokyklos.
Neturėjau draugų.
Turėjau namų mokymą.
Niekada nekalbėjau su kitais žmonėmis apart mamos bei tėčio.
Visad norėjau sesers ar brolio su kurias galėčiau pasikalbėti, išlieti savo...
Esu nusivylusi savimi. Visą mėnesį neparašiau naujos dalies, tad visiškai nenustebsiu, jei skaitytojų sumažės dar per pus. Dalis gavosi gan keista.... Nesupratau, ką pati parašiau 😂.
Kas skaito vis dar - nepamirštam Vote ir papaišyti nuomonę. 😊
К сожалению, это изображение не соответствует нашим правилам. Чтобы продолжить публикацию, пожалуйста, удалите изображение или загрузите другое.
Žvelgdama į savo atspindį veidrodyje, matydavau save tokią, kokia esu iš išorės, o vidus likdavo giliai paslėptas. Bet tik ne šį kartą.
Ašarų pėdsakai vis dar matėsi ant mano paraudusių skruostų, bet aš jų nenusivaliau. Tiesiog negalėjau pajudinti rankų. Paraudusios akys ir kietai sučiauptos lūpos atsispindėjo veidrodyje esančiame priešais mane.
Tai išdavė visą skausmą susikaupusį jau nuo seno manyje.
Prabėgo savaitė, kai kartu su savo tėvais ir apsauginiais išvykome atostogų. Pirmosios dienos buvo itin smagios, bet netrukus prasidėjo visą sumaištis.
Garsūs šūviai aidėjo po mūsų viešbučio apartamentus, pikti nepažįstamų vyrų šūksniai atsimušė į kambarių sienas. Džonis ir Krisas bandantys juos sulaikyti, kad neprisiartintų prie manęs, bet tai buvo bergždias reikalas.
Tie vyrai tiesiog mane ištempė iš apartamentų ir suleidę kažkokių vaistų, pagrobė. Viešbučio apsauga buvo bėjėgė, nes aš buvau kaip įkaitė. Tarsi pro miglą girdėjau piktus vyrų šūksnius bei grąsinimus, bet vis dėl to negalėjau pajudėti ir atmerkti akių. Vaistai visiškai mane paveikė.
Džiaugiuosi, kad mano tėvai tą vakarą buvo išvykę į restoraną atšvęsti savo vestuvių dvidešimtmečio, o man liepė nekišti nosies iš apartamenų. Bet tie vyrai patys mane susirado ir pagrobė.
Dabar sėdėdama priešais veidrodį nusidriekusį per visą kambario sieną, galiu tik užmerkti savo akis, kad nematyčiau savo atvaizdo atsispindint jame. Negaliu daugiau žiūrėti į savo tokią silpną ir palūžusią.
Esu tik silpna mergaitė, kurią visi mėgstą skriausti.
Zayn pov*
- Na jau ne, - suurzgiau į telefono ragelį. - Aš tau neleisiu jos pasisavinti.
- Jai per vėlu, Malik. - kimus juokas pasiekė mano ausis. - Ji yra su manimi.
- Aš prisiekiu, kad iškasiu tave iš po žemių ir sunaikinsiu. - ištariau. - Šį kartą nebepadės ir daktarai, kai tavo kūnas bus sukapotas į kelių centimetrų gabalėlius.
- Tavo grąsinimai manęs neveikia, Malik. - puikiai pažįstamas balsas pasigirdo kitapus telefono ragelio. - Nesu vienas iš tų, kurie ima drebėti vos išgirdę tavo pavardę.
- Tik pamėgink ją paliesti .... - piktai suurzgiau.
- Manau, mums bus labai linksmą. - su šiais žodžiai pokalbis nutrūko.
