Save Me |MALIK|

Part 15

Kriso pov*

Sustingęs stovėjau savo vietoje. Šaltas ginklas buvo prispaustas man prie smilkinio.

- Lėtai atsisuk. - paliepė šaltas vaikino balsas.

Labai lėtais judesiais atsisukau į asmenį ir susiraukęs pažvelgiau į jį. Jis man atrodė puikiai pažystamas l, bet negalėjau susikaupti, kad prisiminčiau kas jis.
Jaučiau kaip mano rankos susispaudžia į kietus kumščius.

Dabar taip norėčiau šiam šunsnukiui trenkti...

- Nejaugi neatsimeni manęs? - kilstelėjas savo vieną antakį, paklausė vaikinas.

Mano mintyse buvo tokia sumaištis, kad negalėjau pakankamai susikaupti.

- Gruodžio penkioliktoji, penktadienis tau nieko neprimena? - pažvelgdamas į mane, susiraukė vaikinas.

Netikėtai per akis perbėgo to nelemto penktadienio prisiminimai.

" - Nagi Krisai važiuojame į tą sumautą vakarėlį. - piktai suurzgė rudaplaukis vaikinas pilkšvai žaliomis akimis.

- Juk žinai Alanai, kad tėvai nepritartu tam. - nesutikdamas, sukryžiavau savo rankas ant krūtinės. - Ir vėl to nesu visiškai blaivas.

- Krisai važiuojam. - nenusileido vaikinas.

- Bet jeigu tėvai apie tai sužinos, tu prisiimsi atsakomybę. - Po kelių minučių trukusios nejaukios tylos, atsidusau ar pasiėmiau mašinos raktelius.

Apsirengę išėjome į šaltą gruodžio penkioliktosios vakarą ir įsėdome į automobilį kurį gavau septynioliktojo gimtadienio proga.

Užvedes jį, išvažiavau iš tėvų namų kiemo ir pradėjau važiuoti kelių link vieno iš mokyklos kietuolių, namų.
Oras pasitaikė ypač bjaurus.

Iš dangaus krito lietus susimaišęs su sniegu, taip padarydami kelią slidžių ir sunkių važiuoti.

Staiga prieš mūsų automobilį išdygo sunkvežimis ir aš staigiai pasukau vairą į šalį, kad išvengčiau avarijos, bet man nepasisekė to padaryti...

Automobilio šonas susidūrė su sunkvežimio galu ir pradėjo nevaldomas suktis, kol galiausiai užkliuvo už kažkokios šakos numestas ant kelio ir apsivertė.

Pajaučiau kaip iš mano galvos pradeda tekėti kraujas ant kaktos. Susiraukęs bandžiau atsisėsti saugos diržą, bet atrodė, kad jėgos dingo.

- Alanai? - sušukau pažvelgdamas į brolį kuris visiškai nejudėjo ir nerodė jokių gyvybės ženklų.

Mano kūną sukaustė panika ir aš pradėjau greičiau kvėpuoti.

Netikėtai užuodžiau dūmų kvapą ir pažvelgiau per priekinį automobilio stiklą. Mano akys išsipūtė iš baimės ir aš bandžiau atsisėsti saugos diržą, bet man beviltiškai sekėsi.

Mano galva pradėjo suktis nuo smūgio ir nemažo alchoholio kieko kraujyje.

Tik spėjau išgirsti automobilio padangų cypimą kažkur šalia o tada praradau samonę.

Praėjus kelioms dienoms nuo įvykusios avarijos, aš atsibudau baltoje ligoninės palatoje. Šalia manęs, ant kėdės sėdėjo apsiverkusi mama.

Paklausęs kas nutiko, ji pasakė, kad Alanas mirė.

Tai mane labai sukrėtė ir aš žinojau, kad dėl savo brolio mirties esu kaltas tik aš ir niekas kitas. "

- Alanai? - išpūtęs savo akis, žvelgiau į vaikiną. - Kaip tu...?

- Išgyvenenau? - nusijuokė jis. - Tas vakarėlis tik buvo pretekstas, kad galėčiau suvaidinti savo mirtį.

- Tu šunsnuki. - suurzgiau piktai žvelgdamas į vaikiną, dar žinomą kaip mano jaunesnėlį brolį. - Aš visą ši laiką keičiau save, dėl tavo mirties, o pasirodo tu viską suvaidinai.

- Buvo lengva apgauti jus, tokius kvailius. - juokėsi Alanas.

- Mama kankinosi dėl tavęs. - sušnypščiau. - Ji vos nemirė kai sužinojo, kad tu mirei.

Alanas jau žiojosi prabilti, bet ji pertraukė garsus merginos klyksmas.

- Tikriausiai jau mano vyrai žaidžia su James dukrele. - sukikeno rudaplaukis. - Galiu pasakyti kad ji atrodo labai gardus kąsnelis.

- Tik paliesk ją, ir aš nusuksiu tau sprandą. - suurzgiau.

- Nejaugi Krisui patinka Heilė?

Heilės pov*

Harry dengiama, bėgau lauko durų link. Sucypiau kai išgirdau šūvio garsą, kas paskatino judėti greičiau.

Man plaučiuose pradėjo smogti oro ir diegti kairįjį šoną, bet aš nepasidaviau ir bėgau toliau.

Po kelių akimirkų pasiekusi duris, čiupau už rankenos ir palankus ją, atidariau duris. Šaltas nakties vėjas privertė mano oda pašiurpti nuo šalčio, ir aš sudrebėjau.

Nedelsdama nė minutės, pasileidau tekina takeliu vartų link. Pasukusi juos, išpūčiau savo akis pamačiusi gulintį sargą su šautine žaizda galvoje.

Kelis kartus giliai įkvėpusi, įbėgau į būdelę ir sugedusi reikiamą kodą, vartai atsivėrė ir aš išlėkiau į gatvę.

######
Trumpa dalis, nes visiškai nebeturiu minčių rašymui.... :(