Save Me |MALIK|

Untitled Part 5

Mums teko sustoti, nes jie užvėrė mums kelią eiti toliau. Priešais mus stovėjo tie patys penki vaikinai, kurie pačią pirmą mano dieną mokykloje  pastojo man ir mano apsauginiams kelią. Nesupratau ko jiems reikia iš manęs, nes juodaplaukio žvilgsnis vis nepaleido manęs. Atrodo, kad jam kažko reikia iš manęs. 

- Tu. - žvelgdamas į mano naująją draugė tarė blondinas. - Palik mus vienus.

Mano nuostabai, Lindzey paklausė jo, ir pažvelgusi į mane užjaučiamu žvilgsniu, apsisuko ir grįžo atgal į valgyklą.

Ką gi, likau viena su penkias, bauginančiai atrodančiais vaikinais. 

- Sveika Lėlyte. - tarė juodaplaukis, po kelių minučių tylos. 

- Aš tau ne Lėlyte. - piktai tariau, ir žengiau žingsnį atgal, kai tuo metu juodaplaukis žengė žingsnį į priekį. 

- Katytė parodė savo nagučius. - nusišaipė garbanotų plaukų savininkas.

- Ko jums reikia iš manęs? - suirzusi paklausiau. 

- Mes tik norime  pasikalbėti Heile James. - iki šiol tylėjęs prabilo mėlynų akių savininkas. 

- Iš kur žinote, kas aš esu? - sutrikusi paklausiau, bet tuo metu norėjau delnu ploti sau per kaktą.  Juk jie mokiniais mano klasėje, ir mokytoja mane yra pristačiusi bendraklasiams. 

- Apie ką? - žengiau dar vieną žingsnį atgal. 

- Tu žinai tai, ko mums reikia. - atsakė juodaplaukis. 

- Ką? - sutrikusi paklausiau. 

- Po velniais, mane tai pradeda erzinti. - suurzgė garbanius. - Priversiu ją kalbėti. 

Supykęs garbanotų plaukų vaikinas pradėjo artintis prie manęs. 

Net nedvejodama, apsisukau, ir pradėjau bėgti ilgu mokyklos koridoriumi. 

- Ji sprunka! - sušuko kažkuris iš vaikinų, bet neatsigręžiau atgal ir toliau bėgau. 

Girdėjau už savęs sunkius vaikinų žingsnius, bet nepasidaviau ir nesustojau. 

Staiga pasukusi už kampo, į kažką atsitrenkiau ir parkritau su tuo žmogumi ant grindų. 

- Padėkite man. - greitai tariau. 

- Panele Heile? - paklausė pažįstamas balsas. 

Atsitraukusi nuo kietos vaikino krūtinės, pakėliau galvą ir lengviau atsidusau. 

Buvau užgriuvusi ant Kriso, o šalia priešais mus stovėjo sutrikęs Džonis. 

Atsistojusi nuo žemės kartu su Krisu, staiga prisiminiau tuos penkis vaikinus ir pajaučiau kaip manyje sukyla panika. 

Vos man juos prisiminus, staiga jie pasirodė iš už kampo, bet vos pamatę mano apsauginius, sustojo. 

Aš greitai įsikniaubiau į Kriso krūtinę ir stipriai apkabinau. Bijojau, kad tie vaikinai gali mane nuskriausti. 

- Prašau, neleisk jiems manęs nuskriausti. - tyliai sušnibždėjau į vaikino krūtinę. 

Akyse pajaučiau tvenkiantis ašaras, nes prisiminiau kai į mano gyvybę buvo pasikėsinta. 

- Ar aš nesakiau, kad nesiartintumėte prie jos? - girdėjau kaip suurzgė Džonis.

- Mums nusispjaut į tai, ką tu sakai. - nusikvatojo juodaplaukis. 

- Manau nebus, kai gulėsit ligoninės palatoj. - toliau kalbėjo Džonis. 

Vaikinai nusikvatojo iš mano apsauginio žodžių. 

Jeigu būčiau jų vietoj, jau seniai drebėčiau iš baimės. 

Lėtai atsitraukusi juo Kriso krūtinės, lėtai nusivaliau ašaras. Vaikinas žvelgė į mane sutrikęs. Juk ne dažnai pamatysi mane verkiančia. 

- Ką jūs jai padarėt? - iki šiol tylėjęs, sušnypštė Krisas. 

- Nieko. - atsakė juodaplaukis, bet suktai šyptelėjo.- Kol kas. 

- Manau nežinai kas mes esame. - šyptelėjo blondinas. 

- Niekas taip nekalba su mumis. - tarė garbanius. 

- Ir mes visada gauname tai ko norime. - žvelgdamas į mano ašarotas akis prabilo juodaplaukis. 

Zayn pov*

Stovėjau priešais apsiašarojusią merginą ir jos apsauginius. Dabar žinau, kad tai ji, nes šie vaikinai nepalieka jos vienos. 

Buvau įniršęs, nes niekas nebuvo pasipriešinęs man ir mano draugams. 

Staiga suskambo mano mobilusis, nutraukdamas tylą, tvirojančią koridoriuje. 

Pažvelgęs į telefono ekraną, susiraukiau ir paspaudęs žalią mygtuką, pridėjau telefoną prie ausies. 

- Malik. - susierzinęs tariau. 

- Pagavome žmogų kuris turi informacijos apie James. - kitame telefono gale pasigirdo balsas. 

- Puiku. - patenkintas nusišypsojau ir padėjau telefono ragelį. 

Pažvelgęs į savo draugus, linktelėjau. 

- Šį kartą išsisukai. - žvelgdamas į merginos tariau ir apsisukęs palikau mokyklos pastatą. 

Heilės pov*

Žvelgiau į juodaplaukį, kuris išsitraukė savo skambantį telefoną ir pakėlęs ragelį, pridėjo pridėjo jį prie ausies. 

- Malik. - prabilo susierzinęs vaikino balsas. 

Vos išgirdusi jo pavardę, pajaučiau kaip mano keliai pradėjo linkti, o patį kūną sukaustė baimė. 

Tai Jis. 

Vaikinas kelias sekundes klausėsi kas jam sakoma o tada jo veidą papuošė patenkinta šypsena. 

- Puiku. - nusišypsojo juodaplaukis ir padėjo ragelį. 

Jis pažvelgęs į vaikinus linktelėjo ir pažvelgęs į mano akis prabilo:

- Šį kartą išsisukai.

O tada palikęs mane nežinioje, apsisuko ir paliko mane ir mano apsauginius vienus koridoriuje. 

Buvo naktis, o aš vis dar negalėjau užmigti. Namuose buvo tylu, nes visi jau seniausiai miegojo. 

Pažvelgusi į savo laikrodį, atsidusau. Jau buvo po 2.36 nakties. 

Persibraukusi ranka plaukus, ir ištiesusi ranką įjungiau stalinę lempą. Lėtai išlipusi iš lovos, nužingsniavau į vonią ir ten tai pat įjungusi šviesą, atsistojau priešais veidrodį. 

Veidrodyje atsispindėjo pavargusios merginos atvaizdas. Jos akys buvo paburkusios, o oda pabalusi. 

Atsukusi čiaupą, lėtai pakišau rankas po tekančia vandens srovę ir paėmusi šiek tiek vandens, aptaškiau juo savo veidą. 

Užsukusi čiaupą, lėtai išėjau iš vonios išjungdama joje šviesą. Atsigulusi į lovą, išjungiau stalinę lempą ir bandžiau užmigti. Staiga supypsėjo mano telefonas, pranešdamas apie naujai gautą žinutę. 

Lėtai paėmusi telefoną į rankas,  atrakinau jį ir atidariusi žinutę išpūčiau akis. 

,, Turi gražų kūną Lėlytę."

*********************************************************************************************

Taigi štai nauja dalis :) Ką manote apie šią dalį? 

Ką manote, nuo ko yra ta paslaptinga žinutė? Ko Malik nori nuo Heilės? 

Taigi laukių jūsų nuomoniu :)