Dalį savo gyvenimo buvau atskirta nuo kitų žmonių.
Nelankiau mokyklos.
Neturėjau draugų.
Turėjau namų mokymą.
Niekada nekalbėjau su kitais žmonėmis apart mamos bei tėčio.
Visad norėjau sesers ar brolio su kurias galėčiau pasikalbėti, išlieti savo...
Oops! Ang larawang ito ay hindi sumusunod sa aming mga alituntunin sa nilalaman. Upang magpatuloy sa pag-publish, subukan itong alisin o mag-upload ng bago.
Džonio pov*
Praėjo visas mėnuo, bet apie Heilę nėra jokių žinių. Apsaugos komanda ne kartą nuodugniai peržiūrinėjo viešbučio apsaugos kameras bei viso miesto, bet tai nedavė jokios užuominos, kur mergina galėtų būti.
Heilės tėvai tarsi paseno prieš mano akis. Anastasia ir jos vyras visiškai nepriminė tų žmonių, kurie rodė savo valdžią ir galią, kurie didžavosi savo turtais ir pasiekimai.
Dabar šie žmonės panašėjo į paprastus mirtinguosius, o ne verslo magnatus. Kiekvieną dieną laukia vis kokio ženklo, telefono skambučio iš pagrobėjų. Bet praėjo visas mėnuo ir nieko.
Bet visi nepraranda vilties, kad Heilė atsiras. Turi atsirasti.
- Džoni. - prie manęs priėjo merginos tėvas Edvardas. - Turėtum pailsėti.
- Man viskas gerai, sere. - ištariau. - Tai jums geriau su žmona eiti pailsėti. Aš čia viską prižiūrėsiu ir jeigu tik gausime kokių naujienų, iš karto pranešiu jums.
Vyras kelias akimirkas žvelgė į mane ir atsiduso.
- Žinau, kad surasi mano dukterį, Džoni. Heilė pasitikėjo Krisu, tai pat ir tavimi.
Sugebėjau tik linktelti. Kalbėti apie Krisą buvo vis dar sunku, ir tikriausiai taip bus visada. Niekas jo nebeatstos.
Edvardas nuėjo nuo manęs ir prisiartino prie savo žmonos, kuri sėdėjo ant kušetės priešais langa. Jie keletą sekundžių persimetė žodžiais, o tada vyras ištiesie jai ranką ir jie kartu paliko svetainę.
Palikęs savo vyrukus dirbti toliau prie kompiuterių, išėjau į galinį kiemą. Atsisėdęs ant sulankstomos kėdės priešais baseiną, iš džinsų kišenės išsitraukiau mobilujį telefoną ir surinkęs man reikiamo žmogaus numerį, paspaudžiau skambinimo mygtuką.
- Tikiuosi, kad turi žinių. - ištariau neregimu žvilgsniu žvelgdamas į melsvą baseino vandenį. - Jos tėvai visiškai nusikamavę ir man nemalonu į juos tokius žiūrėti. Žinau, kad Heilė neištvertų jeigu juos tokius pamatytų.
- Tiesą sakant mano vyrukai stebi pastatą kuriame yra Heilė. - po kelių akimirkų ištarė vaikinas. - Po penkių minučių vykstu ten ir užbaigsiu viską.
- Po galais tu to man nesakei! - suurzgiau į telefono ragelį. - Mes taip nesitarėm.
- Žinau, kad Heilė nenorėtų prarasti dar vieno apsauginio. Tad sėdėk tyliai ir nerizikuok gyvybe.
- Mano darbas saugoti ją ir ...
- Ir tu jo neatlikai. - kitame telefono ragelyje suurzgė vaikinas. - Dabar man metas, Džoni. Apie tai niekam nė žodžio. Atvešiu Heilę gyvą ir sveiką, o kitus kurie drįso ją paliesti, užmušiu.
- Kodėl tu viso to įmiesi? Juk pats neseniai norėjai ją nuskriausti, o dabar išsiruošei gelbėti jos. Nesuprantu tavo motyvų. Kokia tau nauda iš to? Ko tu sieki, Malik?
- Turiu savų priežąsčių, Džoni. - atsakė vaikinas. - Po pusantros valandos susisieksiu su tavimi.
