Dalį savo gyvenimo buvau atskirta nuo kitų žmonių.
Nelankiau mokyklos.
Neturėjau draugų.
Turėjau namų mokymą.
Niekada nekalbėjau su kitais žmonėmis apart mamos bei tėčio.
Visad norėjau sesers ar brolio su kurias galėčiau pasikalbėti, išlieti savo...
- Am.... Aš... - pradėjo mykčioti ji. - Aš ateisiu vėliau, o tu eik į klasę.
- Ne. - papurčiau galvą. - Be tavęs aš tikrai niekur neisiu.
Lindzey išsigandusiomis akimis stebėjo Zayn ir Louis vis dar atsirėmusius į sieną prie biologijos kabineto. Ir tada aš supratau, kad ji bijo jų labiau nei kiti šioje mokykloje besimokantys mokiniai.
Zayn ir jo draugužiai kažką padarė Lindzey.
Staiga ant savo peties pajaučiau šiltą vyrišką delną. Nuo netikėto judesio krūptelėjau ir greitai atsisukau į už manęs stovintį asmenį.
- Viskas gerai, Heile? - pilkos spalvos akys žvelgė į mane.
- Taip, viskas gerai, Džoni - dėkingai šyptelėjau.
- Nori, kad palydėčiau judvi iki kabineto? - paklausė vaikinas
- Būčiau dėkinga. - atsakiau ir švelniai spūstelėjau Lindzey ranką. - Beja, čia mano draugė Linzdey.
- Džonis. - linktelėjo galvą mano apsauginis, ir aš jo veide pastebėjau iki šiol nematytą šypsenėlę.
Šalia manęs stovinti merginą nuleidusi galvą, tyliai sumurmėjo ,,malonu,, , bet aš dar spėjau pastebėti, prieš jos plaukams užkrentant jai ant veido, paraudusius merginos skruostus.
Ką gi, Lindzey susigėdo...
Džonui žengus priekyje mūsų, patempiau Lindzey už rankos ir mes nusekėme vaikinui iš paskos. Mums priėjus biologijos kabineto duris, netikėtai mano ir Zayn žvilgsniai susitiko.
Jo rudos, šiek tiek patamsėjusios akys žvegė į manąsias akis ir aš nedelsdama nusisukau. Zayn žvilgsnis buvo toks skvarbus, kad pasijaučiau tarsi būčiau šią akimirką čia stovėjusi nuoga.
- Tikėjausi, kad išlepusi James mergaitė bus dabar palaidota šešios pėdos po žeme. - išgirdau ištariant Zayn.
- Jeigu tuoj pat neužsičiaupsi - pats pasirūpinsiu, kad ten ir atsidurtum. - šaltai ištarė Džonis.
- Būtų net graudu žiūrėti, kaip toks tobulas kūnas būtų subjaurotas. - tarsi negirdėdamas Džonio balso, toliau kalbėjo Zayn. - Esi tikrai gan patraukli James.
- Aš tau liepiau nutilti. - atsisukdamas į juodaplaukį, suurzgė mano apsauginis.
- Nejaugi ji tokia beviltiška, kad pati negali atsakyti? - sukikeno Zayn. - O aš galvojau, kad mergina ne kartą išvengusi mirties , bus...
Vaikinui nespėjus baigti savo sakinio, Džonio kumštis susidūrė su jo skruostu Zayn veidas pasisuko į kitą pusę, bet jis neparodė, kad jam skaudėjo
O gal būt jis nejaučia skausmo?
Mintyse prunkštelėjau iš savo kvailų minčių ir pažvelgiau į šalia manęs stovinčią Lindzey Ji delnu buvo užsidengusi savo burną ir išpūstomis akimis žvelgė į Džonį, Tikriausiai nesitikėjo šitokių jo veiksmu.
Bet aš nelikau nustebusi, nes Džonis yra karšto būdo ir vietoj to, kad konfliktus spręstu žodžiais arba nekreiptų dėmesio, jis puola trankyti kitiems veidus. Kiek galėjau sužinoti iš savo auklės, Krisas ir Džonis yra pusbroliai, bet elgiasi tarytum tikri broliai. Iš auklės pasakojimo susidarė įspūdis, kad šie du vaikinai kartu yra įtin pavojingi ir rimtai žiūri į savo darbą. Iki ano vakaro, jie dar nei karto nebuvo suklydę, nes visada rėmėsi šaltu protu ir greitu mastymu.
Bet neskaitant to, jie yra be galo rūpestingi ir padarys viska, net gyvybę paaukos, kad tik išgelbėtų jiems brangius ir rūpimus žmones.
- Džoni, nesivelk į peštynes. - staiga iš kažkur atsirado Krisas.
Vaikinas atsisuko į kitą mano apsauginį. Kelias akimirka jie žvelgė vienas kitam į akis, kol galiausiai Džonis atsisuko į mane.
- Eik į klasę.
Linktelėjusi, spūstelėjau Lindzey ranką ir kartu įžengėme į klasę. Atsisėdusios į priešpaskutinius suolus vidurinėje eilėje, pasiruošėme pamokai.
Tikiuosi, kad Džonis ir Krisas nesivels į peštynes.
