Dalį savo gyvenimo buvau atskirta nuo kitų žmonių.
Nelankiau mokyklos.
Neturėjau draugų.
Turėjau namų mokymą.
Niekada nekalbėjau su kitais žmonėmis apart mamos bei tėčio.
Visad norėjau sesers ar brolio su kurias galėčiau pasikalbėti, išlieti savo...
KAIp MAN GĖDĄ KELTI PO 2 MĖNESIŲ TOKIĄ APGAILĖTINĄ DALĮ..... RAŠYKIT SAVO NUOMONĘS LABAI PRAŠAU. JOS MAN ŽIAURIAI SVARBIOS. KRITIKOS NEBIJAU, TAD LAISVAI GALIT REIKŠTI SAVO MINTIS 😊😊😊😊
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Džonio pov*
Vos merginoms dingus už kabineto durų, atsisukau į priešais mane stovinčius du vaikinus. Savo venomis jaučiau tekantį įniršį ir vos tvardžiau norą savo kumštį sugrūsti tiems šunsnukiams į veidus.
Jeigu nebūtų šalia manęs Kriso, ir jei mes nebūtumėme mokykloje kurioje knybžde knybžda mokinių bei mokytojų, įvyktų susišaudimas. Malik kaktoje tą pačią akimirką jau būtų įstrigusios kelios kulkos.
Krisas žino, kad negaliu pakęsti kai prieš mane yra žeminama ir menkinama mergina. Esu vyras kuria gerbia moteriškosios lyties atstovęs. Kiekvienas turėtų jas gerbti, bet visada atsiras tokių šunsnukių kaip Malik, kurie jaučia malonumą skriausdami merginas.
Nuo pat mažens buvau mokyklos peštukas, visada gyniau merginas ir dažnai namo grįždavau su mėlynėmis ar kraujuojančiomis žaizdomis. Nors buvau tada mažas berniukas, bet nebijodavau šokti ginti mergaičių, net ir vyresnių, prieš dvyliktokus.
Bet tai mane užgrūdino visam gyvenimui. Todėl nebijau rizikuoti gyvybe dėl žmonių, nors jeigu ir jų visiškai nepažįstų.
Krisas buvo tikra mano priešingybė.
Jis dienas praleisdavo mokyklos bibliotekoje ar savo kambaryje. Mokėsi pačiais geriausiais pažymiais, kai tuo tarpu aš visą savo laisvą laiką praleisdavau sporto salėje su tėčiu, tai daužtydamas bokso kriaušę arba dirbdamas su įvairiais treniruokliais.
Bet aš ir Krisas net nenutuokėm, kad tėvai to iš mūsų ir norėjo.
Tik sulaukę šešiolikos sužinojome, kad mūsų tėvai dirba CŽV ir saugo tam tikrus svarbius asmenis. Tad mes tik baigę mokyklą buvome ruošiami tapti CŽV dalimi.
Krisui buvo daug sunkiau įgauti fizinę formą kurios reikėjo dirbant tokį darbą. Bet petys petin ir mes tapome tuo kuo esame dabar.
- Neketinu dabar su jumis veltis į peštynes, bet perspėju tave Malik - jeigu dar kartą mėginsi pakenkti Heilei, ją žeminti ir peikti, prisiekiu Dievu, užmušiu tave ir visus tavo sėbrius kurie tik kėsinsis į Heilę. - piktai suurzgė Krisas atitraukdamas mane iš apmąstymu.
- Darau ką noriu. - juodaplaukio veidą papuošė pašaipi šypsenėlė. - Ir niekas manęs nesustabdys nužudyti tos verkšlianančios mergytės. Nors ji ir kokia būtų gundanti.
Man nespėjus užkirsti kelio , Krisas iš savo kelnių juosmens išsitraukė juodą ginklą ir nutaikė tiesiai Malik į kaktą.
- Aš tave perspėjau Malik. - per sukąstus dantis sušnypštė Krisas.
- Krisai, nesielk neapgalvotai. - pažvelgiau į šalia manęs stovintį vaikiną.
Staiga suskambėjo skambutis pranešdamas, kad prasideda pamoka. Krisas nuleido ginklą, užsikišo jį už savo kelnių juosmens ir pažvelgė į juodaplaukį vaikiną.
- Čia ne vieta ir ne laikas pralieti tavo kraują. - ištarė Krisas ir įžengė į klasę.
Piktai nužvelgęs priešais mane stovinčius vaikinus, nusekiau Krisui iš paskos.
