Pažadėk

7 skyrius

Viduje girdėjosi muzika. Ne itin garsi, gal net šiek tiek per tyli vakarėliui, bet garso trūkumą užpildė žmonių šūkavimai. Nors lauke dar šviesu, vakarėlis jau buvo pačiame įkarštyje. Įkaušę vaikinai ir merginos slampinėjo iš vieno kampo į kitą, šoko, dainavo, arba dar daugiau gėrė.

Mano vakarėlių fobija niekur nedingo. Na, negalėčiau vadinti to fobija, nes aš jų nebijau, aš jų tiesiog nekenčiu. Bet vidinis balsas visąlaik mane įtikinėja būti komunikabiliai. Štai tą dabar ir darau, kad ir kaip to nemėgčiau.

-Juk sakei, kad Bilis pakvietė tave į vakarėlį, nejaugi nepasakė kur jis?-čiupau Ebę už riešo, jai besiekiant raudono puodelio.

-Iš tiesų, tai Bilį pakvietė jo draugo draugo draugas,-gurkštelėjo, kaip spėju, alaus.- O vaikinas pakvietė mane. Aš tikiuosi, kad tu manęs neįtarinėji?-kilstelėjo antakį.

Papurčiau galvą ir atleidau riešą.

-Nedrįsk nuo manęs pasimesti,-tariau.

-Nurimk, turiu mobilųjį,-pamojavo juo man prieš nosį.

Atsidusau ir pajaučiau, kaip į rankas man įbrukamas puodelis. Atsargiai pauosčiau. Tikrai ne alus.

-Iš kur gavai?-susiraukiau.

-Tai džinas su toniku. Gerk,-nusišypsojo ir godžiai atsigėrė iš savojo puodelio.

Praslinko maždaug pusvalandis. Sėdėjau ant purvinos sofos, apsupta minios žmonių ir rankose laikiau gėrimą. Jei gerai pamenu, jau trečią. Ebė pasakė, kad eina į tualetą, bet negrįžo jau apie dešimt minučių. Todėl susigūžusi tikėjausi, kad ji nepaskendo unitaze ir, kad niekas manęs neužkalbins.

Deja.

Sofa šalia manęs įdubo ir netrukus pajaučiau tvirtą ranką sau už nugaros, ant atlošo.

-Sveika.

Pasukau veidą į vaikiną. Iš karto matėsi, kad jis gerokai nusitašęs ir, kad ne pasikalbėti prisėdo.

-Labas,-nedrąsiai tariau ir nepastebimai truputėlį atsitraukiau.

-Tu viena?-pridėjo alaus skardinę prie suskeldėjusių lūpų.

-Su drauge.

Vaikinas pakilnojo antakius ir apsilaižė lūpas, nuo ko jos atrodė dar baisiau.

-Kur ji?-apsidairė.

-Tuoj ją surasiu,-dirbtinai nusišypsojau ir iš kišenės išsiėmiau telefoną.

Surinkau Ebės numerį ir parašiau jai žinutę.

"SOS, kažkoks iškrypėlis prisikabino. Reikia tavo pagalbos TUOJAU PAT!"

Nuspaudžiau siųsti ir toliau kvailai jam šypsojausi. Vaikinas nužiūrinėjo mano kūną, nuo ko pasijaučiau itin nemaloniai.

-Man reikia į tualetą,-pasakiau atsistodama.

-Palydėsiu tave,-svirduliuodamas pakilo nuo sofos tuo pat metu.

Norėjau prieštarauti, bet neradau jėgų. Man tereikia įsimaišyti į minią.

Pasirodo, tai nėra taip lengva. Kad ir kaip greitai ėjau, kažkokiu būdu jis neatsiliko nė per žingsnį. Kad ir kokiais painiais keliais vaikščiojau, jis vistiek rasdavo mane. Ir man buvo baisu. Iš Ebės jokio atsakymo. Greitai galvoje sumečiau veiksmų planą.

Beeidama koridoriumi pastebėjau iš tualeto išeinančią merginą, todėl ir patraukiau į tą pusę. Prie durų sustojau ir atsigręžiau.

-Palauk čia,-pamėginau nusišypsoti, tačiau išėjo tik perkreipta baimės grimasa.

Bet atsakymo nesulaukiau. Vaikinas staigiu judesiu prisišlijo prie manęs. Vieną jo ranką pajaučiau sau ant sėdynės, kitą ant liemens. Šlykščios jo lūpas bandė surasti manąsias, bet dėl alkoholio, jam tai sekėsi sunkiai. Rankomis suradau jo krūtinę ir smarkiai stumtelėjau, tačiau vaikinas pasirodė stipresnis, nei maniau. Jo atsakas į tokį mano veiksmą buvo giliai man į odą suleisti nagai. Sucypiau iš skausmo. O jis toliau grabaliojo mane. Muisčiausi, bet pagaliau suradęs lūpas, jis nurimo ir atleido nagus. Nepajaučiau, kaip ašara nusirito skruostu. Išgirdau suspragsint jungiklį ir pamažu atsiveriančias duris. Jeigu jis įves mane į vonios kambarį, man galas. Stumtelėjęs mane į vidų, įėjo ir pats. Bet nespejus jam užverti durų, iš niekur išnirusi ranka čiupo vaikiną už apykaklės ir ištempė iš patalpos. Girdėjau tik prislopintus muštynių garsus. Kojos nebeatlaikė ir aš susmigau ant žemės.

Po kelių minučių durys prasivėrė ir aš sustingau, pamaniusi, kad jis grįžo. Bet pakėlusi akis nustebau. Tomas.

Žvelgiau į šiek tiek kraujuotą jo veidą. Prakirsta lūpa, žinoma, nepridėjo žavesio, tačiau juodaplaukis nė kiek nepasikeitė.

-Elizabet?-sumišimas šmėstelėjo jo akyse.

Man buvo gėda. Tokios gėdos dar niekada nejaučiau. Ir viskas ką galėjau daryti, tai tik verkti.

Tomas lėtai priėjo prie manęs ir atsiklaupė.

-Ar tau viskas gerai? Tu viena?-tikriausiai mano ausys meluoja, bet išgirdau susirūpinimą jo balse.

Pasirėmusi rankomis atsistojau ant kojų. Sunkiai ir svirinėdama, bet atsistojau. Tomas nepadėjo ir neprilietė manęs. Esu dėkinga jam už tai, nes ir taip nejaukią situaciją, tai būtų pavertę visiška katastrofa.

-Ačiū,-sušnabždėjau nepakeldama akių.

Minutelę stojo tylą.

-Eime,-švelniai suėmė mane už riešo ir lengvai patempė į save.

-Kur?-tyliai paklausiau ir susiraukiau.

-Tau reikia nurimti,-tarė ir išsivedė mane iš tos prakeiktos vietos.