Pažadėk

2 skyrius

-Atvažiuok dešimtą,-šūktelėjau Ebei ir užtrenkusi automobilio dureles įėjau į vidų.

Bare pamažu rinkosi žmonės, kai kurie iš jų jau buvo nemažai įkaušę. Pralindau pro du besiginčijančius vyrus ir atsidūriau už baro. Užsimečiau prijuostę ir plaukus suėmiau į netvarkingą kuodą.

-Ačiū tau!-juodaplaukė mane apkabino.-Niekaip nebūčiau be tavęs spejusi.

Menkai jai šyptelėjau ir ji, pasiėmusi rankinę, dingo minioje, palikdama mane vieną tvarkytis su girtais seniais.

Barmenė, žinoma, nėra svajonių darbas, tačiau, kol baigsiu mokslus turiu iš kažkur gauti pinigų. Nors atlyginimas nėra didelis, man to užtenka. Mūsų su Ebe butą dabar išlaikau aš, nes ją neseniai atleido iš leidyklos. Ji darė nuotraukas vienam laikraščio skyriui ir kiekviename numeryje būdavo jos darytų fotografijų. Tačiau po incidento su vienu darbuotoju... na, ją teko atleisti.

Pakėliau akis ir pastebėjau, kad žmonių dar daugiau. Baras yra netoli centro, todėl jis visada pilnas. Valiau netyčia išpiltą degtinę, kai išgirdau kėdę šalia baro atsitraukiant ir vėl prisistumiant.

-Ko užsisakysit?-iš įpročio paklausiau, nepakeldama akių.

-Viskio. Dvigubą,-atsakė.

Greitu judesiu įpyliau jam gėrimo. Kai antrus metus dirbi barmene, išmoksti daug gudrybių. Kaip kad-nereikėtų sudaryti akių kontakto su klientais. Na, tai yra mano taisyklė, bet laiko patvirtinta. Jeigu stengsiesi nebendrauti su jais, išvengsi nemalonumų.Žinoma, man tenka atsakinėti į jų apgirtusius klausimus, tačiau tik lepteliu kelis žodžius ir toliau dirbu savo darbą.

Padaviau jam jo gėrimą ir toliau tvarkiausi. Per dešimt minučių aptarnavau dar penkiolika žmonių ir tada prisiminiau vaikiną ar vyrą sėdintį ir geriantį viskį. Ar jis išėjo nesusimokėjęs? Pakėliau akis ir išvydau žmogų, pasirėmusį galvą ir nuleidusį žvilgsnį į pustuštę stiklinę.

-Ar kada nors nežinojai, myli ar ne?-prabilo jis netikėtai.

Tuo pat metu supypsėjo mano mobilusis, todėl patikrinau jį.

-Ne,-atsakiau vaikinui.

Žinutė nuo Ebės.

"Man taaaip nuobodu. Atlėksiu dabar."

Sumaigiau trumpą atsakymą ir aptarnavau dar vieną klientą.

-Tau pasisekė. Šūdinas jausmas, kai nežinai-nori būti su tuo žmogumi, ar ne,-jis ir vėl prakalbo po ilgos pauzės.

-Jeigu abejoji, vadinasi, nemyli,-trumpai atrėžiau ir nusisukau.

Nedažnai gaunu tokius klausimus, tačiau stengiausi laikytis savosios taisyklės. Jokio akių kontakto.

-Lengva tau sakyti, kai nežinai koks tai jausmas,-jis nusiprunkštė, o aš tik patrūkčiojau pečiais.

Nejaugi dar neaišku, kad aš nenoriu dalyvauti jokiame pokalbyje.

-Tik pažiūrėk į save!-riktelėjo.-Gali rinktis iš ko tik nori. Kiekvienas šiame bare esantis sutiktų su tavimi praleisti naktį. Aš sutikčiau,-jis gurkštelėjo dar viskio.

Nebeištvėriau ir pakėliau akis į jį. Tik dabar pastebėjau, kad vaikinas apsirengęs labai solidžiai. Kostiumas aptempė kūną ir išryškino jo formas, prabangus laikrodis ant riešo, į viršų sukelti plaukai. Matyt, kad gyvenimu nesiskundžia. Nors ne, skundžiasi. Ir dar visiškai nepažįstamai merginai.

-Įpilk dar,-jis mostelėjo stikline ir aš greitai ją pripildžiau.

Stengiausi įžiūrėti vaikino veidą, ar bent kažkokį jo bruožą, tačiau viską temdė žmonių masė ir tai, kad šiame bare šviestuvų ne per daugiausia.

-Labas!-suklykė kažkas man prie ausies ir aš staigiu judesiu atsisukau.

Šyptelėjau Ebei ir mergina atsisėdo prie baro, viena kėde toliau nuo vaikino.

-Kiek dabar valandų?-pasiteiravau pildama alų į bokalą.

-Devynios. Įpilk man kolos,-paprašė ir įniko į mobilųjį.

Pavarčiau akis, bet vistiek padaviau jai kolos buteliuką. Savo sąskaita.

Praėjo pusvalandis. Vaikinas vis dar sėdėjo, tik nepratarė nė žodžio. Tokiu metu baras dažniausiai lieka pustuštis,nes tie,kuriems rytoj į darbą išeina. Tačiau apie dešimtą čia pradeda rinktis visokie "gangsteriai". Gerai, kad po dešimtos jau sėdžiu namuose. Per tas trisdešimt minučių aptarnavau šusnį klientų, išvaliau begalę išlieto alkoholio ir kaip reikiant užsinorėjau į tualetą.

-Ebe, maldauju, pastovėk už mane penkias minutes,-paprašiau.

-Aš nemoku,-pasimetusi atsakė.

-Del dievo meilės, per tą laiką tau tik reikės įpilti du bokalus alaus.

Ji pavartė akis, bet sutiko.

***

-Už penkiolikos minučių galėsim važiuoti namo,-tariau užsimesdama prijuostę.

-Sakei penkias minutes. Ar tave įtraukė unitazo pabaisa?-paklausė Ebė sukryžiuodama rankas.

-Ilga eilė,-sukikenau ir grįžau į savo darbo vietą.

Vaikino nebebuvo.

-Ar jis bent susimokėjo?-galva parodžiau į tuščią vietą.

-Dar ir kaip. Ne tik susimokėjo, bet ir apsikeitėme numeriai. Jis visai mielas,-mirktelėjo akį.

Sunkiai atsidusau.

-Ar jis išėjo pats?

-Ne, jo pasiimti atėjo kažkokia moteris. Jis manęs paprašė jai parašyti, na... iš tiesų tada ir gavau jo numerį. Ir įvedžiau savąjį,-ji nusijuokė skardžiu balsu. -Bet ei, jis tikrai norėjo mano numerio, tik nedrįso pasakyti.

Ir aš nejučiomis nusikvatojau. Ko tik ji nepadarys dėl dėmesio.

Po dvidešimties minučių jau stovėjome automobilių aikštelėje. Vos tik įsėdome į mašiną, įjungiau kondicionierių. Po galais, čia karšta net naktį. Grįžome greitai, nes eismas nebuvo intensyvus. Įėjusi į vidų numečiau rankinę ant sofos ir iš karto patraukiau į virtuvę. Nebuvau alkana, nes pavalgiau bare, tačiau man reikėjo iškepti riešutinių sausainių. Visą valandą plušau prie jų, nes stengiausi, kad jie išeitų tobuli, kol tuo tarpu Ebė snaudė kambaryje. Kai galiausiai sausainiai buvo iškepti, liko tik dekoravimas, kuris užtruko nemažai laiko. Gražiai viską supakavusi dar palindau po dušu ir kritau į lovą.

-Sunki diena?-sumurmėjo Ebė.

-Atleisk, kad pažadinau.

-Nieko tokio,-galėjau jausti, kaip ji nusišypso.

Dar kelias minutes plepėjome apie nereikšmingus dalykus, kai mano akys apsunko ir aš, palinkėjusi jai labos nakties, apsiverčiau ant kito šono.

-Žinai ką prisiminiau?-paklausė ji po kiek laiko, kai jau buvau beveik užmigusi.

-Mhm?

-Ką darytum jeigu sutiktum tą vaikiną, apie kurį man pasakojai?

-Kodėl to klausi?-sumurmėjau.

-Na,nežinau. To vaikino bare vardas buvo... Aleksandras. Tikriausiai. Todėl ir prisiminiau.

Lengvai nusijuokiau.

-To niekada nebus,-sukaupusi paskutinius jėgų likučius atsakiau ir nugrimzdau į tamsą.