Pažadėk

3 skyrius

Rytas praėjo nekaip.

Pirma, prideginau skrebučius, todėl mudvi su Ebe likome be pusryčių.

Antra, palikau namuose mobilųjį.

Ir trečia, dėl spūsties pavėlavome į paskaitą.

Mums įbėgus į klasę, iškart pajaučiau svilinantį profesorės žvilgsnį.

-Elizabet, antras kartas kaip vėluoji,-sukryžiavo rankas ponia Bennett.

-Spūstis,-rimtai atsakiau.

Dažniausiai ji numoja ranka į vėlavimus, bet šiandieną jai kažkokia širšė įgėlė.

-Reikėjo anksčiau išvažiuoti. Po paskaitos lauksiu judviejų projekto,-pažvairavo į mane su Ebe.

Daugiau nieko nesakėme ir nupėdinom iki savo suolų.

-Po galais, kaip ji prisiminė?-išspaudė Ebė.

Tik patrūkčiojau pečiais. Jaučiausi kaip mokykloje. Čia juk ne mokyklą ir mes ne vaikai. Bet kažkaip išsisukti reikės.

Kol sukau galvą, bandydama sugalvoti įtikinantį pasiaiškinimą, net nepastebėjau, kaip paskaita pasibaigė. Ebė ir aš susirinkusios knygas patraukėme iki ponios Bennett stalo.

-Palikit juos ir galite eiti,-mostelėjo ranka ir užsidėjo bjaurius akinius.

-Mes jų neturim,-drąsiai rėžė Ebė.

Profesorė pakilnojo antakius.

-Na, tuomet man nelika kitos išeities, kaip tik parašyti neįskaitą.

Mes abi žinojom kuo tai pasibaigs. Nebegausim stipendijos.

-Gal mes galime susitarti?-paklausiau.

***

-Negaliu tuo patikėti!-sucypė Ebė.-Tu išgelbėjai mūsų subines.

Ji lengvai kumštelėjo man į petį ir nusijuokė. Atsakiau jai menka šypsena. Tai nekeičia fakto, kad mes turėsime padėti jai puošti universitetą rudens fiestai. Kvailas renginys.

Norėjau parašyti Danieliui apie šiandiena, bet prisiminiau, kad neturiu mobilaus.

-Ebe, duok savo telefoną,-paprašiau,tačiau ji manęs neišgirdo, nes šnekučiavosi su žemaūgiu blondinu.

Timptelėjau kai plaukų sruogą ir tai privertė ją atsisukti.

-Mobilųjį,-ištiesiau ranką.

Ji atsiduso, bet vistiek jį davė ir vėl nusisuko į vaikiną.

Suradau Danielio numerį ir nuspaudžiau skambinimo mygtuką. Po kelių pyptelėjimų jis atsiliepė.

-Klausau?-pasigirdo nuotaikingas balsas.

-Laaabas. Čia Elizabet.

-Žinau, kad tu,-nusijuokė.-Ebė man neskambina.

-Taigi, dėl šiandien vakaro. Aš jau atsiprašiau iš darbo ir užsakiau staliuką restorane,-išpyliau.

-Tau nekeista, kad tu atlieki visas vaikino pareigas?-vėl nusikvatojo.

-Juk žinai mane,-nusišypsojau, nors jis to ir nematė.-Tai septintą?

-Septinta man puikia tinka. Dievaži, Elizabet, jaučiuosi kaip mokyklinukė, pirmą kartą kviečiama į pasimatymą.

Jo juokas užkrėtė ir mane.

-Prižadu, kad per kitas sukaktuves leisiu tau viską organizuoti.

-Sutarta.

Persimetėme dar keliais žodžiais ir aš padėjau ragelį, nes Ebė mane tempėsi į sekančią paskaitą.