Pažadėk

15 skyrius

Sėdėjau svėtainėje ir karpiau dekoracijas. Toji šventė jau šią savaitę, o Ebė net nesiteikia man padėt. Ji išėjusi su kažkokiu paslaptingu vaikinu, apie kurį nieko nepasakoja.

Pažvelgiau į laikrodį ir mečiau viską į šalį, kadangi po dešimties minučių prasideda mano pamaina, o aš sėdžiu su chalatu ir karpau lapus iš popieriaus. Skubiais žingsniais nulėkiau į kambarį. Užsimečiau pirmus pasitaikiusius švarius rūbus, šukomis perbraukiau plaukus ir nuo kėdės pačiupusi rankinę iškūriau pro duris.

Oras šiandien kaip niekad gaivus. Galbūt jau imu priprasti prie klimato. Bėgte pasileidau per kelią, nes be galo skubėjau. Net nepastebėjau, kaip užsižiebė raudonas šviesoforo signalas. Pasigirdo padangų cypimas ir akimirkai laikas sustojo.

Sustojo ir automobilis, visai prie pat manęs.

Iškvėpiau orą, kurį buvau sulaikiusi. Pažvelgiau į vairuotoją, kuris spaudinėjo automobilio signalą ir piktai grūmojo kumščiu, į mano pusę paleisdamas ir kelis keiksmus. Be garso sumurmėju atsiprašymą ir vis dar ištikta šoko perėjau į kitą kelio pusę. Nurimau tik po keletos akimirkų, kai prisiminiau, jog man reikia į darbą. Likusį kelią ėjau dairydamasi į visas puses ir žiūrėdama, kur dedu kojas.

Žinoma,ateiti pavėlavau, todėl gavau įspėjimą. Baro valdytojas neblogas vyrukas, bet pasirodo čia retai. Būtent tada, kai aš pavėluoju.

Užsimečiau prijuostę ir pakeičiau juodaplaukę. Iš tiesų, net nežinau, koks jos vardas. Tačiau mano pamaina visuomet būna po jos. Daugiau nelabai čia ką ir pažįstu. Darbas šiandieną turėjo baigtis apie devintą, todėl nusiteikiau ir laikas praėjo gana greitai. Kai pažvelgiau į valandas, jau rodė po aštuonių dvidešimt. Čiupau rankšluostėlį ir nuskubėjau į dešinįjį baro kampą, kur senas girtuoklis išpylė visą savo alų. Grįžusi ėmiau tvarkytis ir net nepastebėjau naujo lankytojo.

-Hm,-sukrenkštė pažįstamas balsas.

Pakėliau akis.

-Aleksai?-aiktelėjau.

-Kaip matai,-išsišiepė.

-Ką čia veiki?-rudaplaukiui vaikinui šalia Alekso, priešais nosį padėjau bokalą, pilną šviesaus skysčio.

-Ėjau pro šalį. Pamaniau, kad galėčiau tave aplankyti. Kada baigiasi tavo pamaina?

Žvilgtelėjau į seną laikrodį.

-Po pusvalandžio. Užsisakysi ko nors?-pasiteiravau valydama stiklines.

-Sulčių,-nusišypsojo, parodydamas dantis.

Šnekučiavomės apie šį bei tą. Buvo sunku kalbėti ir girdėti, kai grojo garsi muzika. Tokiu laiku bare pats įkarštis. Buvau nusisukusi, kai viena ausimi išgirdau tylų varpelio zvambesį, kas reiškė, kad atėjo dar vienas lankytojas.

-Eizabet,-kreipėsi vyriškas balsas. Negalėjau jo pažinti dėl triukšmo, bet tai nuskambėjo gana pažįstamai.

-Danieli? Senokai mačiau tave darbe. Ar kas nors nutiko?-paklausė Aleksas anksčiau, nei aš spėjau atsisukti.

Nuostaba pasiliko mano veide,kai pamačiau jį. Jis vos išstovėjo ant kojų, plaukai buvo išsidarkę į visas keturias puses, bjauri violetinė mėlynė po akim ir apdriskę rūbai. Jis labiau panašėjo į valkatą, ne į universiteto studentą.

-Tai dabar tu su juo?-mostelėjo kumščiu į Aleksą, neaiškiai suvapėjo ir pavojingai susvirduliavo.

-Ko tu atėjai?

Aleksas stebėjo viską iš šono. Tikriausiai, jam pasirodė keista, nes jis nežinojo, kad mes su Danieliu išsiskyrėme. Apskritai, niekas to nežinojo. Na, tik Ebė. Ir Tomas

-Kekšė,-Danielis spjaute išspjovė.

Nespėjau sureaguoti, kai jis pasisuko ir užsimojo kumščiu. Lėti ir nekordinuoti jo judesiai trukdė, bet smailūs krumpliai pasiekė tikslą. Aleksas virto atbulas, išpildamas savo sultis. Baro triukšme pranyko mano riksmas. Šviesiaplaukis vargais negalais atsikėlė, viena ranka laikydamasis už skruosto. Pradėjo rodyto raminimo gestus. Mano širdis plakė kaip paklakus. Nebuvo taip, kad niekada čia nemačiau muštynių, bet tik ne tada, kai mušasi du... mano buvę vaikinai.

Regis, Danielis aprimo. Bet tada užsimojo dar kartą ir dabar pataikė Aleksui į pilvą. Jis neparkrito, tik susvirduliavo. Apibėgau barą ir atsidūriau šalia jų, tačiau jiems buvo nė motais. Aleksas nebestovėjo kaip įbestas. Paleido kumštį tiesiai Danieliui į veidą. Dar viena mėlynė garantuota. Tuoj išprotėsiu.

Laimei, nespėjus Danieliui trenkti dar kartą, kažkoks vyras jį atstūmė nuo Alekso ir išmetė lauk.

-Aš atsiprašau,-mikčiojau, kai servetėle valiau kraują nuo jo skruosto.

-Tu čia niekuo dėta,-jis pamėgino nusišypsot, bet jam tas nelabai sekėsi.

-Turėtum važiuoti į ligoninę.

-Ne, nereikia. Tikrai,-vaikinas susiraukė, kai priliečiau jo skruostą.

-Tave reikia apžiūrėti,-mano balsas drebėjo.

-Elizabet, tai tik keli smūgiai. Man nieko nenutiko.

-Ne. Ką tavo sužadėtinė pasakys, kai šitoks grįši namo?-mėginau per galvą nusiimti prijuostę, bet ji užsikabino už plaukų.

-Leisk padėsiu,-pamatęs mano vargus, pasiūlė Aleksas.

Jis viena ranka švelniai patraukė prijuostės virvutę ir ši nukrito ant žemės.

-Ačiū. O dabar važiuojam,-susirinkau daiktus.

-O kaip baras?

-Mano pamaina jau baigėsi.

Greitais žingsniais ėmiau artėti link išėjimo, bet Alekso ranka mane sugavo ir man teko sustoti tarpdury.

-Negaliu važiuoti į ligoninę. Kaip tau patiktų antraštė "prabangaus viešbučio savininkas buvo aptalžytas bare",-jis nusijuokė, o tada pradėjo kosėti.

-Gerai. Tada galim... nežinau. Važiuoti pas mane?-aš buvau arti panikos, nes nežinojau ką daryt.

Priešais mane stovi mano buvęs vaikinas, kurį primušė kitas mano buvęs vaikinas ir dabar jo veidu teka kraujas, o krumpliai apibrozdinti. Ką aš turėčiau daryti?

-Am, taip. Gerai. Tu moki vairuoti?-paklausė, eidamas aikštelės link.

-Šudas, ne. Paskutinę vairavimo pamoką turėjau prieš mėnesį,-susiėmiau už galvos.

-Nurimk,-pasigirdo pyptelėjimas ir Aleksas įsėdo į keleivio vietą.-Tu sugebėsi.

-O kas jei mane pagaus be vairuotojos pažymėjimo?-nedrąsiai paėmiau iš jo delno raktelius.

-Na, tuomet aš sumokėsiu tavo baudą,-vaikinas nusišypsojo.

-Nepamiršk, kad tai sakei.

Giliai įkvėpiau, užkūriau variklį, prisisegiau saugos diržą ir du kartus viską patikrinus nukūriau Kalifornijos gatvėmis.