Pažadėk

20 skyrius

Nusileidome po kelių valandų, bet aš nė nepajutau,kaip atsidūrėme Milane, nes didžiąją laiko dalį miegojau arba klausiausi nenutrūkstamų Ebės kalbų. Kai piloto balsas pagaliau pranešė,kad atvykome, lengviau atsidusau, nes kojos jau ėmė tirpti. Sunkiai pakilau nuo kėdės ir vos neparkritau, bet draugė mane sugavo. Dar niekada nesu sėdėjusi šitiek laiko. Išlipome iš lėktuvo paskutinės ir patraukėme tiesiai prie bagažo atsiėmimo skyriaus. Vienas po kito, lagaminai keliavo iš lėktuvo, bet tarp jų niekur nemačiau mudviejų. Galiausiai paskutinis krepšys išriedėjo. Ne mano. Susiraukusi pažvelgiau į Ebę, o šios akyse matėsi tik pyktis.

-Kur po galais mūsų krepšiai?-ji iškošė pro sukąstus dantis.

-Nežinau, turėtume pasiklausti kieno nors.

-Tuoj aš jų...-pabaigos neišgirdau,nes ji jau lėkė prie ką tik išlipusios stiuardesės.

Iš pradžių Ebė mandagiai šypsojosi, bet netrukus pradėjo mosikuotis rankomis ir šūkauti.

-Kaip tai nėra?! Įdėjome juos ten prieš skrydį! Arba jūs surandate mūsų krepšius, arba aš...

Tačiau pamačiusi stiuardesės veidą ji nutilo. Jeigu ji pabaigs tą sakinį, mūsų garantuotai dar ilgai nepaleis iš oro uosto.

-Arba kas?-paklausė darbuotoja ir susikėlė rankas ant krūtinės. 

-Prašyčiau patikrinti dar kartą,- Ebė nusišypsojo netikra šypsena, kuri buvo perdėtai didelė.

Stiuardesė pažiūrėjo į ją dar kelias akimirkas ir, pavarčiusi akis, grįžo į lėktuvą. Netrukus ant takelio pasirodė mūsų krepšiai. Čiupau juos ir parodžiau Ebei. Nelaukusi padėkoti merginai, ji atskubėjo prie manęs.

-Tu būtum pridariusi tiek bėdos... Tu grasinai tai merginai,-nusijuokiau, kol tempėme lagaminus iš oro uosto.

-Aš negrasinau, tik norėjau,-ji patrūkčiojo pečiais.

Vos tik išėjome, mus pasitiko kaitinanti Italijos saulė. Galiu sakyti, kad jau esu beveik pripratusi prie karščio, tačiau plūstelėju karšto oro banga mane trumpam išmušė iš vėžių. Po daugybės valandų lėktuve su kondicionieriumi, buvo keista vėl grįžti į karštį.

Ebė ėmė mosuoti pravažiuojantiems taksi, tačiau, kaip bebūtų keista, nieks nestojo. Po maždaug poros minučių, prie kelkraščio sustojo geltonas automobilis. Girdėjau Ebę tariant kelis žodžius itališkai,nes kol nekalbėjo, lėktuve ji skaitė italų žodynėlį. Pasirodo, tai pravertė, nes netrukus sėdėjome taksi automobilyje ir važiavome viešbučio link. Viską buvau rezervavusi ir suplanavusi dar tuomet, kai ruošiausi vykti su Danieliu. Tačiau viskas puikiai tiks ir Ebei.

Dėl didelių spūsčių užtrukome gana ilgai,todėl į viešbutį atvykome tik po geros valandos ir jau ėmė temti. Bus sunkoka prisitaikyti dėl skirtingų laiko juostų. Viduje mus pasitiko labai maloniai ir palydėjo į kambarį. Jis buvo be galo erdvus. Nors ir minimaliai apstatytas: dvigulė lova, televizorius, kavos staliukas, maža sofa ir spinta. Viskas, ko labiausiai reikėjo. Planuojame pasilikti čia savaitę, todėl nematau problemos pagyventi be šaldytuvo ar kompiuterio.

Gana greit iškroviau savo daiktus ir sudėjau į reikiamas vietas, tačiau Ebė užtruko ilgiau, nes krepšių ji turėjo dvigubai daugiau. Atsisėdau ant lovos krašto ir jos laukiau. Ruošėmės dar nueiti į artimiausią parduotuvę, nes buvome labai alkanos. Vos neužmigau, kol sulaukiau draugės.

Parduotuvė buvo netoli, bet eiti tamsoj, nepažįstamoj vietoj, nebuvo labai drąsu. Grįžome su pustuščiu krepšiu, nes, pasirodo, parduotuvės čia užsidaro anksčiau, arba mes tiesiog neapskaičiavome laiko, todėl atėjome, kai iki uždarymo buvo likę viso labo penkios minutės. Čiupome ką spėjome, todėl šiandien teks pasimėgauti tik... vienu obuoliu, trim pakelias guminukų ir alumi.

Ryte atsikėlėme labai anksti,nes šiandien laukė sunki diena. Buvom pasiryžusios aplankyti pilį, dvi bažnyčias ir keletą muziejų. Papusryčiavome viešbutyje, bet vis dar jaučiau menką pykinimą dėl guminukų ir alaus. 

Pirmoji mūsų stotelė buvo turistų informacijos centras, kur turėjome pasiimti žemėlapius. Pastatas nebuvo didelis: čia tilpo tik du stalai,tualetas ir mažytis suvenyrų kampelis. Priėjome prie vieno stalo. Ebė paprašė už stalo sėdinčios merginos žemėlapio. Stebiuosi, kaip ji įsiminė visas tas itališkas frazes. Ji dar apie kažką su ja pasikalbėjo, tačiau aš nieko nesupratau. Pasigirdo durų varpelis ir aš timptelėjau Ebę eiti. Apsisukau ir sustingau.

-Neprieštarausit,jei prisijungsiu ekskursijai?-paklausė Aleksas ir plačiai išsišiepė.