Pažadėk

30 skyrius

Po dviejų mėnesių

Kai pabudau, laikrodis rodė trečią ryto. Sapnavau beprotišką košmarą. Pamenu tik nuotrupas, tačiau krūtinė vis dar smarkiai kilnojasi, o akys apsiblaususios nuo baimės. Sapnavau gaisrą, riksmus. Degė namai ir žmonės. Aš degiau.

Atsitiesiau iš nepatogios pozos ir nustebau šalia savęs pamačiusi blondiniškus plaukus. Ne iš karto supratau, kad esu Alekso namuose. Vaikinas gulėjo ant sofos, keistai susirangęs ir tyliai knarkė. Televizoriuje vis dar rodė disnėjaus filmukus. Net nepastebėjau, kaip užmigau. Pasilenkiau paimti valdymo pultelio ir, spustelėjusi jį, išjungiau "Piterį Peną". Labai tingėjau pasiimti antklodę, ar lipti į viršų, kur yra Alekso lova, todėl padėjau galvą ant Alekso peties ir užsimerkiau. Žinojau, kad nebeužmigsiu.

Praėjo du mėnesiai po tos nelemtos nakties. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Visų pirma, pasikeitė bendravimas su Aleksu. Iš pradžių palaikiau jį ir padėjau atsitiesti ant kojų, bet vėliau aš panorau leisti su juo laiką, ne dėl jo, o dėl savęs. Taigi taip ir liko. Dažnai kalbamės telefonu, savaitgaliais susitinkam ir veikiam kažką linksmo. Netgi imu manyti, kad galbūt mes galėtume pamėginti dar kartą. Žinoma, viskas nebūtų taip, kaip prieš ketverius metus. 

Antra, jau spėjau apsiprasti naujame darbe, ir turiu pasakyti, kad dievinu jį. Ten jaučiuosi gerai, ko niekada nebuvo bare. Mane supa protingi ir malonūs žmonės, o ne girtuokliai. Pagaliau viskas stoja į savo vietas.

Po kelių minučių mano gulėjimo, o tiksliau sėdėjimo, poza tapo labai nepatogi. Todėl sukaupiau energijos likučius ir prisiverčiau pasikelti nuo sofos. Norėjau pažadinti Aleksą eiti į viršų, tačiau jis taip ramiai miegojo, kad nusprendžiau palikti jį čia. Sukėliau jo kojas ant sofos ir ištiesiau rankas, kurios buvo susisukusios po jo veidu ir atrodė labai skausmingai. Ant vaikino užmečiau antklodę. Po Abigailės akibrokšto jis prastai miega. Nors man nesiskundžia, matau tai. Todėl džiaugiausi, kad jis pagaliau įmigo.

Kuo galėdama tyliau užlipau laiptais į viršų ir pasukau į kairę, kur buvo Alekso kambarys. Buvau čia tik porą kartų ir dabar jaučiau kažkokią kaltę čia ateidama. Tai jo asmeninė erdvė, o aš įsibraunu jo nepaklaususi. Uždariau duris už savęs ir beidama užkliuvau už kažko. Pasigirdo duslus garsas. Spragtelėjau šviesos jungiklį, nes kambaryje buvo aklina tamsa. Pažvelgiau sau prie kojų ir pamačiau nedidelę, medinę dėžutę, o šalia jos išsibarsčiusiu įvairius niekučius. Pasilenkiau jų surinki, tačiau mano akis patraukė pažįstamas popieriaus gabalėlis. Paėmusi jį į rankas, supratau, kad tai nuotrauka. Įsižiūrėjusi atidžiau ir supratusi kas tai, net atsisėdau ant žemės. Tai buvo mano nuotrauka. Ta pati, kurią jis padarė pirmąją dieną. Ta pati, kurią jis man atidavė prieš išvažiuodamas. Aleksas pasidarė jos kopiją. Tokią pačią nuotrauką laikau savo kambaryje, giliai stalčiuje, kartu su Alekso dovanota apyranke. Ir tik dabar supratau, kad tai buvo vienintelė mano nuotrauka, kurią jis turėjo. Ir jis ją pasiliko. Mano širdis ėmė plakti greičiau,o gerklėje strigo gumulas. Jis nepamiršo, tuos ketverius metus laikė šią nuotrauką, tikėdamasis, kada nors vėl man ją parodyti. Aleksas laukė manęs taip pat, kaip aš laukiau jo.

Sudėjau daiktus atgal į dėžutę ir pastačiau ją į vietą. Išjungiau šviesą ir apgraibomis ieškojau kelio iki lovos. Ją radusi, palindau po minkšta antklode ir mane akimirksniu pasiekė Alekso kvapas. Buvo taip gera. Ilgai mąsčiau apie viską, kol galiausiai švintant užmerkiau akis. Vis dėlto užmigti pavyko.

***

-Kaip praėjo savaitgalis?-pasiteiravo Sofija, sukdamasi savo biuro kėdėje.

-Puikiai,-nusišypsojau jai.- Tau?

-Eh,-ji patrūkčiojo pečiais.-Buvo gerai. Išgėriau butelį vyno iš išmaudžiau savo katiną,-nusijuokė.

Sofija-tai ta mergina lifte, davusi man patarimų, kuomet ėjau į darbo pokalbį. Ji šauni. Dirba tame pačiame aukšte, kaip ir aš.

-Kada šiandien baigi darbą?-paklausė stodamasi.

-Šeštą. Kodėl klausi?

-Nes man reikia tavo patarimų prekybos centre.

-Manau, tam reikalui labiau tiktų Ebė,-kilstelėjau antakius.

-Na, taip, tikriausiai. Bet ji nelabai mane mėgsta, ar ne?-Sofija sukikeno.

Užverčiau pabaigtą taisyti projektą ir pažvelgiau į ją.

-Ne, tu jai patinki, tik manau ji jaučia šiokią tokią konkurenciją,-šyptelėjau.

-Tuomet pasakyk jai, kad ji neturi dėl ko jaudintis, nes aš nepavogsiu jos geriausios draugės,-skambus jos juokas pripildė patalpą.-Tai sutarta, šeštą lauksiu tavęs prie įėjimo.

Nelaukusi mano atsakymo, mergina paliko kabinetą.