Pažadėk

10 skyrius

Akyse aptemo, viskas aplinkui nutilo. Jaučiausi taip, lyg tuoj nualpčiau.

To negali būti. Kokios galimybės? Vienas iš milijono? Jau greičiau iš milijardo. Net jeigu ir turėčiau džiaugtis, širdį užgulė sunkus akmuo.

-Svei-ki,-sumikčiojau.

Pakėliau apsiblaususias akis į Aleksą. Jis degino mane akimis, taip pat negalėdamas patikėti.

Jis sėdi čia. Priešais mane. Plaukai tvarkingai sušukuoti, kostiumas tobulai prigludęs, veido bruožai subrendę. Tik akys nebe tos... Atrodo, jis visai nepasikeitęs, bet kažko nebeliko. Tik nesuprantu, ko.

Nebejaučiu jam nieko, tačiau žinia, kad jis turi sužadėtinę, mane šiek tiek nustebino. Daugiau gerąja prasme. Aš juk turiu Danielį.

-Ar jūs pažįstami?-pasiteiravo Danielis.

-Ne.

-Taip,-atsakėme vienu metu.

Ir tai aš pasakiau "taip".

-Mes... seni pažįstami,-sumurmėjau ir nuleidau akis.

Po šių žodžių pasijutau itin nejaukiau. Juk mes nebuvome tik pažįstami.

-Atsiprašysiu,-pasakiau ir numetusi šluostę, nuskubėjau į tualetą.

Patalpoje buvo ramiau, muzika vargiai pasiekė šią vietą. Ir žmonių nebuvo. Atsirėmiau į kriauklę ir atsukau vandens čiaupą. Vėsus vanduo tekėjo mano delnais ir palengva varvėjo nuo pirštų galų. Apsišlaksčiau veidą ir pažvelgiau į veidrodį. Iš kuodo kyšo kelios šviesios sruogos, paakiai pajuodę, oda pablyškusi. Ne pats geriausias įvaizdis. Patalpos durys prasivėrė ir netrukus vėl užsidarė. Nekreipiau į tai dėmesio ir užsukusi vandenį, stengiausi sukrapštyti servetėlę.

-Tai nuostabiai keista ir keistai nuostabu,-pasigirdo taip seniai girdėtas balsas ir iš netikėtumo privertė mane krūptelėti.

Lėtai apsisukau.

-Kas?

-Tas, kad po ketverių metų mes stovime tame pačiame Kalifornijos tualete. Pavadinčiau tai likimu,-jis nusišypsojo.

Dieve, kaip pasiilgau tos šypsenos. Taip noriu jį apkabinti. Ar turėčiau? Ne, tai būtų per daug keista.

-Kokie vėjai tave čia atpūtė?-stengiausi paklausti taip, lyg man nerūpėtų.

-Ilga istorija. Papasakosiu ją kada nors. Tu labai pasikeitei. Ne vieną kartą buvau šiame bare, bet tavęs nepažinau. O buvome vos per keliasdešimt centimetrų, vienas nuo kito,-jo balsas buvo švelnus ir toks malonus ausiai. Akimirką pasijaučiau be galo nostalgiškai, tačiau greit tas jausmas dingo. -Tačiau vis dar tokia pat graži.

Susigėdau nuo jo žodžių ir užkišau plaukų sruogą už ausies. Tai darosi be galo nejauku.

-Tai... kaip tau sekėsi po to, na žinai... Išvykimo?-paklausiau.

-Puikiai,-perbraukė ranka plaukus.-Radau savo mamą.

Šypsena papuošė jo veidą ir galiu prisiekti, kad akimirkai jo akys suspindo.

-Tikrai? Tai-tai nuostabu,-atsakiau su susijaudinimu balse.

-Kaip sekėsi tau?- jis pakramtė lūpas.

-Neblogai. Studijuoju architektūrą,-sarkastiškai pavarčiau akis ir Aleksas nusijuokė.

-Danielis -tavo vaikinas?

-Taip. O toji Abigailė-tavo sužadėtinė?-ramiai paklausiau.

-Taip...-jis nuleido žvilgsnį į grindis.

-Džiaugiuosi dėl tavęs.

Iš tiesų džiaugiausi. Jis gavo viską, ko nusipelnė, viską, apie ką svajojo.

Tualeto durys prasivėrė ir pro jas įvirto nemenkai apgirtusi mergina. Patalpa akimirksniu prisipildė alkoholio ir cigarečių tvaiko. Ji nuo galvos iki kojų nužvelgė Aleksą, mirktelėjo jam akį ir dingo už kabinos durų.

-Turėtumėm eiti,-vaikinas sušnabždėjo ir nusijuokė.

Linktelėjau ir patraukiau išėjimo link.

Vakar praėjo gana greitai. Prie baro, tai nebuvo taip nejauku, nes mes nebuvome tik dviese. Alekso sužadėtinė pasirodė maloni mergina, tačiau ji vis šnairavo į mane akimis. Tikiuosi, negalvoja, kad galiu jai kuo nors pakenkti... Vis pagaudavau Alekso žvilgsnį, o ir pati nevengiau pažiūrėti į jį. Tai buvo taip neįprasta, bet kartu ir malonu. Malonu matyti jį vėl, sėdintį visai čia pat; malonu girdėti jo balsą ir regėti, kaip jis šypsosi, kaip juokauja, kaip susiraukia. Niekas nepasikeitė. Jis vis dar tas pats Aleksas, o aš vis dar ta pati Elizabet. Tik aplinkybės kitokios.