Pažadėk

31 skyrius

Stoviu oro uoste ir knaisiojuosi po rankinę, ieškodama bilietų. Už valandos mano, o tiksliau-mūsų skrydis. Man iš dešinės sėdi Ebė ir linksmai šnekučiuojasi telefonu, o kairėje Aleksas nervingai trypčioja koja. Malonus moteriškas balsas per garsiakalbį paskelbė, kad keleiviai kviečiami į lėktuvą. Dar kartą patikrinusi bilietus, kumštelėjau Aleksui į šoną, duodama ženklą eiti. Jis lėtai pakilo iš savo vietos ir nusekė mane iš paskos, o šalia dar ėjo Ebė. Aleksas kontrolieriui padavė savo bilietą. Jau tiesiau savąjį, kai kažkas mane stipriai trūktelėjo ir nusitįsė į šoną.

-Elizabet, kol neišskridai turiu tai kai ką pasakyti,-Ebė išsišiepė.

Pasisukau į Aleksą ir linktelėjau, leisdama suprasti, kad tuoj ateisiu.

-Na?

Ji patylėjo. Tada ėmė šokinėti iš laimės.

-Aš išteku!-sucypė.

Buvau šokiruota ir akimirką negalėjau pajudėti.

-Tai... tai nuostabu! Aš taip džiaugiuosi dėl tavęs,-pagaliau tariau atsikvošėjusi. -Bet ar nemanai, kad viskas truputį per greitai?

Ji pažvelgė į mane visai nepiktu žvilgsniu. 

-Man dvidešimt dveji,-patrūkčiojo pečiais.-Pats tinkamiausias metas gimdyt vaikus.

Mergina saldžiai nusikvatojo. Žinojau, kad dėl vaikų ji pajuokavo. Na, tikėjausi. Bet jeigu ji laiminga, būdama su Tomu, laiminga tiek, kad pasiryžtų tokiam žingsniui, aš ją palaikau. 

Stipriai ją apkabinau ir atsisveikinau. Ebė palinkėjo sėkmės ir palydėjo mane su šypsena. Padaviau kontrolieriui bilietą ir netrukus įlipau į lėktuvą. Užkėliau lagaminą į tam skirtą vietą ir klestelėjau šalia Alekso.

-Ebė išteka,-tariau, nespėjus jam prasižiot.

Vaikinas iš nuostabos kilstelėjo antakius.

-Tai netikėta,-nusikvatojo.-Tikiuosi aš pakviestas į vestuves.

-Galėsi būti mano "plius vienas",-sukikenau ir uždėjau ranką ant jo delno.

Vos tik pakilome į orą, Aleksas užmigo. Suprantama, nes vakar visą naktį prasėdėjo šalia manęs, kol ruošiau projektą studijoms. Jis griežtai atsisakė eiti miegoti be manęs ir sakė norįs pažiūrėti, kaip aš nervinuosi, projektuodama brėžinius. Nežinau, kartais tai būna taip keista, kai mes elgiamės lyg pora, nors tokie nesame. Kartais pasvarstau, kad galėtume būti. Tačiau nenoriu niekur skubėti ir skubinti jo.

***

Skrendame jau kelias valandas. Spėjau perskaityti pusė knygos ir perklausyti muzikos albumą. Aleksas pabudo ir dabar žaidžia su mano plaukų sruoga. Šią kelionę suplnavome labai spontaniškai. Likus kelioms dienos iki Kalėdų nusipirkome bilietus ir štai, po  keletos valandų jau stovėsiu tėvų namuose. Mačiau, kad Aleksas nervinosi. Jis jau ketverius metus nematė savo... tėvų, kurie jį užaugino. Na, ir aš tiek pat laiko nemačiau savųjų, tačiau jis man prasitarė, kad nežino, kaip su jais bendrauti.Aleksas paliko juos neatsiveikinęs.

Praėjo keletas minučių ir garsiakalbyje pasigirdo piloto balsas, skelbiantis, kad tuoj leisimės. Aleksas pradėjo nervingai trypčioti koja. Sunėriau mūsų delnus ir nusišypsojau jam.

-Viskas bus gerai.

Jis man menkai šyptelėjo ir spustelėjo delną.

Netrukus lėktuvas nusileido oro uoste. Po to sekė netrumpas išlaipinimas. Buvau išsekusi po ilgo skrydžio ir dabar norėjau tik numigti. Patikrinau laiką. Čia jau aštunta valanda vakaro. Mes dar turėjome tiek daug nuveikti: išsinuomoti automobilį, apie valandą važiuoti iki Alekso namų, nes oro uostas yra toliau nuo miesto, palikti ten daiktus ir tada trumpam nuvykti pas mano tėvus. Vien mintis apie visa tai sekino.

-Ar tu tikrai nori šiandien ten vykti?-paklausiau,kai išėjome į vėsų žiemos orą.

Jau buvau pamiršusi tą jausmą, ir nors vilkėjau šiltai, krūptelėjau. 

-Taip? Mes turime pernakvoti pas mano globėjus,-tai, kaip jis ištarė "globėjus" privertė mane susiraukti.

Tikriausiai jam nepatiko šis žodis. Vis dėlto jie jam buvo tėvai.

-Mes galėtume apsistoti motelyje. Visai netoli yra vienas. O ryt ryte nuvyktume visų aplankyti,-kilstelėjau antakį klausdama.

Judėjome link automobilių aikštelės, esančios netoliese. Ten išsinuomosime automobilį ir vien pagalvojus, kad vėl reikės sėdėti valandą mane pykdė. Todėl meldžiausi, kad jis sutiktų.

-Tu gali miegoti automobilyje. Aš nuvešiu mus į savo namus, o tavo tėvus aplankysime ryt,-jis dar mėgino suregzti kokį nors planą.

-Tu taip pat pavargęs. Kas jei užmigsi prie vairo? Taigi nuspręsta, mes šiąnakt pasiliksime motely,-suplojau rankomis ir Aleksas atsiduso.

Išsirinkome automobilį ir vos tik Aleksui atidavė raktelius, klestelėjau į vidų, nes jau buvau bebaigianti užšalti. Jis užvedė variklį ir įjungė šilumą. Motelis buvo visai čia pat, todėl kelionė truko neilgai. Buvau tokia išsekusi, kad net nepamenu, kaip atsidūrėme kambaryje. Aleksas trumpam dingo atnešti lagamino su būtiniausiai daiktais. Kai jis grįžo aš jau gulėjau senoj girgždančioj lovoj.

-Nagi, negali miegot su šitais rūbais,-tarė jis, nutraukdamas nuo manęs apklotą.

Sumurmėjau palikti mane ramybėje, bet Aleksas neatstojo. Todėl išsiropščiau ir sukaupusi paskutines jėgas persirengiau. Man netgi nerūpėjo, kad Aleksas tame pačiame kambary. Nors jis ir nusisuko neprašomas. Grįžau atgal į lovą ir netrukus pajaučiau ją įdumbant.

-Saldžių sapnų,-sumurmėjo į ausį.

Jis buvo atsisukęs veidu į mane, nes jaučiau jo kvėpavimą. Netrukus jo rankos tvirtai apglėbė mane per liemenį ir prisitraukė arčiau. Jis kvepėjo maloniai, tačiau buvo sušalęs. Sunėriau mudviejų kojas, kad bent kiek pasidalinčiau šiluma. Aleksas viena ranka ramiai glostė mano plaukus, o kita suko ratus ant mano odos. Praėjo kelios minutės ir jaučiau, kaip panyru į miegą.

-Myliu tave Elizabet. Niekuomet nenustojau mylėjęs,-sukuždėjo vaikinas.

Nežinau ar sapnavau.

____________

Labas. Iš anksto atsiprašau, kad dalies teko laukt tiek ilgai :/ o ir ši ne pati ilgiausia ar įdomiausia. Bet mokykla nuvarys mane į kapus :'D Taiiigi... pamaniau, kad ši dalis gautųsi labai ilga, jei į ją sutalpinčiau viską, ką noriu, todėl paskutinę dalį skeliu perpus. Ir pažadu, kad per ateinančią savaitę istoriją pabaigsiu :) Ačiū, kad laukiat ir skaitot!