Pažadėk

32 skyrius

Rytą pabudau tirtėdama. Alekso šalia nebuvo, todėl išsiropščiau iš lovos ir patraukiau į mažytį dušą. Greit nusimečiau rūbus ir palindau po karšta vandens srove. Akimirksniu atsipalaidavau ir sušilau. Tačiau vietos čia buvo tiek mažai, kad besisukdama užkliudžiau šampūno buteliuką ir viskas iš paskos nuvirto ant žemės. Tyliai nusikeikiau ir išlipau iš kabinos. Apsijuosiau rankšluosčiu ir surinkau nukritusius daiktus. Besikeldama dar susimušiau galvą į spintelės kampą. Diena prasidėjo nuostabiai.

Kai grįžau į kambarį Aleksas krovė lagaminą.

-Atnešiau tau spurgą ir kavos,-trumpam šyptelėjo.

Tyliai jam padėkojau ir paėmiau puodelį nuo spintelės. Neužtrukome ilgai, kol susiruošėme. Registratūroje grąžinome raktus nuo kambario ir, įsėdę į automobilį, patraukėme miesto link. Jaučiausi žvali ir pailsėjusi, pasiruošusi maloniems ir nelabai susitikimams. Nusprendėme iš pradžių važiuoti pas Aleksą, ten palikti daiktus ir tada aplankyti mano tėvus. Planavome pasilikti dar kelias dienas, galbūt praleisti čia ir Kalėdas, iki kurių, beje, liko vos keturios dienos.

Važiavome tyloje, tačiau tyla buvo maloni ir jauki. Mums nereikėjo praverti burnų, kad susikalbėtume. 

Po pusvalandžio jau važinėjome pažįstamomis gatvėmis. Apėmė nostalgija ir ilgesys. Viskas čia buvo daug paprasčiau. Įsukus į Alekso tėvų kiemą pastebėjau, kad jis ėmė jaudintis. Kai automobilis galiausiai sustojo, vaikinas giliai įkvėpė.

-Viskas gerai. Aš būsiu šalia,-padrąsinamai jam nusišypsojau.

Išlipau iš mašinos ir po mano kojomis sučežėjo sniegas. Jau buvau pamiršusi, koks tai garsas. Nusekiau Aleksą iki paradinių durų. Jis kiek padvejojo, bet įspaudė durų skambutį. Pamindžiukavome kelias akimirkas, o tada durys plačiai prasivėrė. Priešais mus stovėjo plačiai išsišiepusi moteris, aplink liemenį pasirišusi prijuostę.

-Aleksai!-spygtelėjo ji ir ėmė bučiuoti vaikiną į žandus.

Sukikenau, kai pastebėjau, kaip jis nuraudo. Atsitraukusi ji nužvelgė mane ir kaipmat surimtėjo.

-Ir tu būsi?..-kilstelėjo antakį.

Nejaugi jis nepasakė, kad atvyksiu kartu su juo? 

-Tai Elizabet,-neleido man atsakyti Aleksas.-Aš juk minėjau, kad ji atvažiuos.

Pažvelgiau į jį klausiamu žvilgsniu.

-Ak, taip. Atsiprašau, aš maniau, kad jis atsiveš Abigailę,-ji maloniai nusišypsojo ir tikriausiai nė nesuprato, kaip sugadino nuotaiką mums abiems.

Alekso veidas persimainė. Negalėjau įskaityti išraiškos jame, tačiau ji tikrai nebuvo laiminga. Na, aš taip pat nesijaučiau maloniai. Nežinau ar buvau įskaudinta, kad ji taip pamanė. Aleksas minėjo, kad vis dar palaiko ryšį su savo globėjais, tai kodėl tuomet nepasakė apie skyrybas? Kodėl nepristatė manęs?.. Aišku, mes nesame pora, jis neprivalo apie mane kalbėti su savo šeima. Bet jis tikriausiai galėjo paminėti, kad atsiveš... na, nežinau, draugę? O ne kažkokią merginą, kurios net vardo nepasivargino pasakyti. Nuvijau mintis šalin ir, pakviesta į vidų, žengiau pro duris.

Niekas neatrodė pasikeitę nuo tada, kai paskutinį kartą čia buvau. Visur tviska prabanga, nematyti nė vienos dulkelės. 

-Daiktus palikite viršuje, svečių kambaryje. Kai baigsite, nusileiskit apačion pietų,-tarė moteris, nesiliaudama šypsotis.

Vėl grįžau į lauką. Snigo. Aleksas vienu mostu atidarė automobilio bagažinę ir išėmė vieną lagaminą. Pasiėmiau savo krepšius ir susilenkusi nukrypavau į vidų. Visą tą laiką nesikalbėjome. Po Saros žodžių tarp mūsų tvyrojo kažkokia įtampa ir nė vienas nesiruošė jos išsklaidyti. Užlipusi į antrą aukštą stabtelėjau ir atsigręžiau į Aleksą, nes nebežinojau kur eit. Jis pakreipė galvą į dešinę pusę. Klausydama jo nurodymų, ten ir nuėjau. Pamažu pradėjau prisiminti šį koridorių. Pamenu, kai man teko permiegoti pas jį, nes neturėjau namų rakto. Tai buvo taip seniai. Pastebėjusi pažįstamas duris, nugara jas pravėriau ir žengiau į vidų. Sukroviau krepšius šalia lovos ir atsisukau į Aleksą. Jis atrodė nuostabiai. Snaigės plaukuose žėrėjo it deimantai, o jo skruostai ir nosis buvo paraudusi nuo šalčio. Vaikinas pasidėjo savo lagaminą šalia manųjų daiktų ir pasisuko veidu į mane.