Pažadėk

14 skyrius

Praėjo trys dienos. Trys sumautos dienos. Net nebežinau, gailėjausi, dėl to, kad viskas baigta, ar ne. Po to, kai išgirdau visus tuos skaudžius žodžius, pradedu manyti, kad pasielgiau teisingai. Pamažu imu susigyventi. Ebė,žinoma, man padeda. Bet jaučiu, kad turiu tai padaryti pati, ir, kad palengvėjimas jau arti.

Nors šiandien turėjau dirbti, pasiėmiau laisvadienį. Taip pat nėjau ir į paskaitas. Visą dieną pratūnojau kambaryje, išlindau tik tada, kai teko atrakinti Ebei duris.

-Kaip jautiesi?-nuotaikingai paklausė ji, benešdama pirkinių krepšius į virtuvę.

-Kaip zombis,-sumurmėjau.

Ji pavartė akis ir ėmė iškraudinėti produktus, ir tvarkingai dėti juos į spinteles.

-Ką norėtum, kad pagaminčiau?-pasiteiravo.

-Gal palik tai man,-sarkastiškai nusišypsojau, nes ir ji, ir aš žinojom, kad kulinarija nėra stiprioji jos vieta.

Ebė nusijuokė ir paliko virtuvę. Atsidususi nužingsniavau į vonios kambarį ir palindau po vėsiu dušu. Ilgai neužtrukau, nes skubėjau pagaminti pietus. Nusisausinau, apsivijau rankšluosčiu kūną ir išėjau

Ebė žiūrėjo televizorių, kai aš tuo tarpu ieškojau apkepo recepto. Buvau įpusėjusi, kai mano ausis pasiekė durų skambutis. Ar mes kažko laukiam? Draugė pašoko iš vietos ir nuskubėjo atidaryti durų. Pasukusi galvą smalsiai žiūrėjau į žmogaus siluetą už durų. Svečių sulaukdavome nedažnai. Išgirdau trinktelėjimą ir pamaniau, kad lankytojas išėjo.

-Hm,-sukrenkštė Ebė man už nugaros.

Pasisukau į ją ir tyliai aiktelėjau. Šalia Ebės stovėjo Tomas. Mažiausiai tikėjausi jo apsilankymo.

Mes nejaukiai pasisveikinom ir tik dabar aš prisiminiau, kad stoviu vien tik su rankšluosčiu. Nejučiomis susigūžiau.

-Tai, ko tau reikia?-tiesmukiškai paklausė mergina.

-Na,-vaikinas pasikasė sprandą.-Iš tiesų, norėjau pakalbėti su Elizabet, jei tu nieko prieš,-kreipėsi į mane.

-Am, taip, žinoma. Gali likti pietų,-dirbtinai nusišypsojau, nes kas per šūdas čia vyksta.

Maniau, kad tada vakarėlyje viską išsiaiškinom.

-Taip. Gerai,-Tomas sumikčiojo ir nusekė Ebę į svetainę.

Nulėkiau į kambarį ir apsirengiau. Pietūs buvo paruošti maždaug po pusvalandžio. Pakviečiau juos prie stalo ir, kai jie atėjo besijuokdami, na, tai buvo be galo keista.

Iš pradžių valgėme tyloje.

-Jeigu tu manai, kad pakalbėsi su ja, kai aš išeisiu-nieko nebus,-Ebė gurkštelėjo sulčių.

-A,taip,-jis nervingai permetė akimis mus abi.

Pakėliau antakį, duodama ženklą pradėti. Man buvo įdomu, ką jis pasakys, nes jam tikrai negalėjo kilti daugiau klausimų po vakarėlio.

-Apkepas tikrai gardus.

Tikrai?

-Klausyk, ji tikrai ne nuotaikoj kažkokiems buvusių apsilankymams. Todėl rėži viską arba eini lauk,-griežtai pasakė Ebė. Na, oho, ji tikrai įsiutus.

-Gerai, gerai. Aš dėl to vakarėlio. Ir dėl to, ką man sakei. Taip ir nespėjau paaiškinti ir, na, manau, turėčiau kažkaip pasiteisinti. Ne dėl to, kad jaučiuosi kaltas, nors šiek tiek ir jaučiu kaltę, bet dėl to, kad man tikrai patiko su tavimi bendrauti,-jis perbraukė plaukus ranka.

-Tomai... tai nutiko daugiau nei prieš metus, aš tikrai tai pamiršau,-tariau.-Tau nereikia teisintis, nors tada ir nesupratau tavo poelgio prasmės. Esmė tame, kad viskas liko praeity,-nusišypsojau.-Ir aš nenoriu jokių santykių,-pridūriau.

-Aš ne apie tai,-jis nusijuokė.-Aš... tikriausiai norėčiau vėl bendrauti su tavim. Kaip draugai.

Tylėjau. Nežinojau ar tai gerai idėja. Tiesa, kad ant jo nepykau ir jau seniai buvau viską pamiršusi. Bet aš ką tik išsiskyriau su Danieliu... ir nežinau ar man reikia naujų "draugų"

-Na, tai papasakok,-tariau ir įsidėjau apkepo gabalėlį į burną.

-Na, tikroji priežastis yra ta, kad... aš buvau kvailys. Naktį prieš tai, buvau vakarėlyje, kur išgirdau įvairiausių gandų. Tuo metu, Danielis jau žinojo apie tave, tu jam patikai ir kažkam jis užsiminė apie tai. Jis papasakojo, kad jūs susitikinėjat. Žinai, paskalos sklinda greit. Išgirdau apie tai iš vieno vyruko ir... buvau girtas ir įpykęs. Maniau, kad apgavai mane. Todėl susiradau pirmą pasitaikiusią blondinę ir maniau, kad taip atkeršysiu tau. Tik vėliau sužinojau, kad visa tai buvo melas, ir, kad aš buvau paskutinis kvailys,-jis nusišypsojo.

Sėdėjau tiesiog priblokšta. Tokios įvykių versijos tikrai nesitikėjau. Danielis? Ką? Jis negalėjo. Tuomet jo dar net nepažinojau.

-Tau metas,-prabilo Ebė po ilgos pauzės ir aš mintyse dėkojau jai, nes nebežinojau ką turėčiau atsakyti Tomui.

Jis linktelėjo ir pakilo nuo kėdės. Palydėjau jį iki durų, netardama nei žodžio.

-Tikiuosi supranti mane,-Tomas pasakė, kai sustojo tarpdury.

-Suprantu, bet netikiu. Danielis negalėtų.

-Manai? Tai dėl ko jūs išsiskyrėt?-jis kilstelėjo antakį ir aš aiktelėjau.

-Iki, Tomai. Ačiū, kad atėjai ir papasakojai. Bet nieko nebus.

Jis neatrodė liūdnas. Kreivai šyptelėjo ir atsisveikinęs išėjo.

Atsirėmiau į duris.

-O Danielis, anaiptol, nebuvo geras berniukas,-pasirodžiusi Ebė pareiškė.

Linktelėjau.

Atrodo, pažįsti žmogų, bet še tau, pasirodo, niekada jo ir nepažinojai. Ir net nenutuokei su kuo susidėjai. Tačiau dabar aš nutuokiu, su kuo išsiskyriau. Pačiu laiku.