Pažadėk

16 skyrius

-Kas nutiko tarp jūsų su Danieliu?-paklausė Aleksas, prispaudęs ledą iš baro, prie sužeisto skruosto.

-Išsiskyrėm,-buvau nervinga ir tikrai neturėjau noro pasakotis.

-Kodėl? Ar galiu kuo nors padėti?

-Ne,viskas gerai. Jis buvo tikras šiknius,-sustojau prie raudono šviesofora signalo ir pasisukau į jį.

-Aš galiu ką nors padaryti dėl...

-Aš nesu viena iš tų kerštingų merginų,kurios daro viską,kad pakenktų savo buvusiems,-nusijuokiau.

-Aš žinau,kad tokia nesi. Bet jeigu ko nors prireiks, tik tark žodį. Aš tavo paslaugoms,-jis vaidindamas nusilenkė, pamosikuodamas vieną ranką ore.

-Turėsiu omeny,-nusišypsojau.

Važiavome ramiai, niekas nekliudė mūsų kelionės. Bet likus keliems kvartalams iki mano buto, pastebėjau policijos automobilį.

-Aleksai,-drebančiu balsu sušnabždėjau.

-Nepanikuok. Elkis ramiai ir jie tavęs nesustabdys.

Rankos susmigo į vairą, o kūną išmušė prakaitas. Važiavau minimaliu greičiu. Policininkai buvo išlipę iš automobilio ir pasirėmę į jį, sekė mane akimis. Kai priartėjau prie jų ,vienas davė ženklą sustoti. Viskas. Aš mirus. Pasisukau į Aleksą, o šis davė man padrąsinantį žvilgsnį,bet nieko nesakė.

Vienas pareigūnas ėmė artintis. Pabeldė į stiklą. Drebančiom rankom spustelėjau mygtuką ir automobilio langas pamažu leidosi. Ūsuotas ilganosis policininkas pakreipė galvą,kad geriau mus matytų.

-Labas vakaras.

Nurijau gumulą gerklėje ir jau norėjau atsakyti jam, bet pasigirdo malonus Alekso balsas.

-Sveiki. Ar kas nutiko?

Pajaučiau šiltą jo delną ant savo rankos. Akimirksniu panika kažkur išgaravo.

-Kelias uždarytas dėl remonto darbų. Teks važiuoti aplinkeliu,-jis pasikasė skruostą ir linktelėjo. -Ar jums viskas gerai?

Jis klausė apie Alekso skruostą.

-Taip,tik paslydau ir susižeidžiau. Nieko rimto.

Policininkas supratingai linktelėjo.Aleksas padėkojo jam ir šis, dar pamąstęs, pasitraukė nuo lango.

Tik dabar pastebėjau,kad visą tą laiką nekvėpavau,todėl skausmingai išpūčiau orą iš plaučių.

-Sakiau,kad viskas bus gerai,-vaikinas nusišypsojo,tačiau jo ranka jau nebešildė manosios.

Užkūriau variklį ir išvažiavau. Aplinkelis prailgino kelionę dešimčia minučių. Kai išlipome prie mano namų, padėjau Aleksui įeiti,nors jis ir atsisakė mano pagalbos. Ebė snaudė kambaryje, todėl mėgindama nesukelti triukšmo nusioviau batus,bet užkabinau lempą ir ši nuvirto, paskui save nusitįsdama ir skėčius. Susigūžiau dėl šaižaus garso ir įsiklausiau, ar draugė nepabudo. Bet buvo ramu. Kai ji kietai miega, jos nepažadins net bombos sprogimai.

Aleksas nusekė mane į virtuvę ir prisėdo ant senos kėdės,kuri,bijojau,gali subyrėti bet kurią akimirką.

-Norėsi ko nors?-pasiteiravau traukdama vaistinėlę iš stalčiaus.

-Arbata būtų neblogai.

Akimirksniu užkaičiau vandenį. Prisitraukiau antrą kėdę prie jo ir atsisėdau pati, ant kelių pasidėdama vaistinėlę. Jo akis buvo patinusi, bet,regis, mėlynės nebus. Liepusi jam dar palaikyti ledą prie akies, nukėliau virdulį nuo ugnies ir užpylusi arbatą,pastačiau puodelius ant stalo. Kurį laiką tylėjome. Aleksas žiūrėjo į mane, bet nieko nesakė. Nusukau akis.

-Ką sakys tavo sužadėtinė?-paklausiau po ilgos pauzės.

-Abigailė tikriausiai geria vyną kokiame nors restorane ir su draugėmis aptarinėja sukneles,-jis šyptelėjo,bet iškart susiraukė dėl skausmo. -Ji net nepastebės.

-Ar tu ją myli?-išsprūdo.

Keikiau save mintyse. Niekas to neklausia. Žinoma,kad jis ją myli, kitaip, juk nevestų,

-Tikriausiai. Manau,jei nemylėčiau, nepasiryžčiau praleisti su ja viso gyvenimo.

Linktelėjau,bet nieko nesakiau. Džiaugiuosi dėl jo ir dėl to,kad pagaliau jis gavo tai,ko nusipelnė. Jeigu laimingas jis, laiminga ir aš.

-Galbūt norėtum nueiti į svetainę? Čia nevisai patogu,-kilstelėjau antakį.

-Žinoma.

Pasiėmėme savo puodelius ir išėjome iš virtuvės. Patogiai įsitaisėm.

-Kaip tu radai ją,savo mamą?-paklausiau gurkštelėdama šilto skysčio.

-Na, tai nėra neįprasta istorija. Išvažiavau jau sekančią dieną ir, kai tik ten nusigavau,susiradau ją. Kai pasikalbėjom,daug kas išaiškėjo. Kaip žinai, tikrasis mano tėvas yra ir... Luko tėvas. Motina pamanė,kad misijoje jis žuvo, todėl palūžo ir atidavė mane. Tačiau nekaltinu jos. Ji parašė laišką mano tėvo giminei, kuriame paaiškio viską. Kiek žinau,jie mėgino mane surast, bet nesėkmingai. O,kad aš gyvenu visai šalia biologinio savo tėvo, jie sužinojo daug vėliau. Daugybė sutapimų,-jis nusišypsojo.

-Įdomu. O kaip tavo mama reagavo,kai pasirodei prie jos durų?

-Žinoma,ji nustebo. Bet apsidžiaugė.

Arbata pasibaigė,todėl padėjau puodelį ant stalo ir pasisukau į Aleksą.

-Taigi,kaip tu atsidūrei Kalifornijoje?

-Atvykome čia atostogauti, bet mama įsimylėjo šią vietą. Na,o aš įsimylėjau Abigailę. Todėl ir persikėlėme.

Dar kurį laiką šnekučiavomės,kai Aleksas prasitarė,jog jam metas eiti. Palydėjau jį iki durų.

-Ačiū už viską,-padėkojo.

-Niekis,-šyptelėjau. -Kaip tu grįši?

-Jau galiu vairuoti. Be to, kviečiu tave į vestuves. Tikiuosi ateisi,-šiltai nusišypsojo.

-Žinoma.

Juk aš noriu ten eiti. Ar ne?