Pažadėk

19 skyrius

Praėjo ištisa savaitė, o aš netgi nesuvokiau,kur dingo tos dienos. Pamenu tik,kad didžiąją laiko dalį praleidau bare, nes reikėjo atidirbti už dienas,kai būsiu išvykusi. Tačiau Ebės šią savaitę beveik nemačiau. Ji kiekvieną dieną išeidavo ir grįždavo tik vėlai vakare. Man darosi neramu. Kas jeigu ji susidėjo su kokia nors gangsterių grupuote? Arba pradėjo vartoti narkotikus? O gal juos pardavinėja? 

Žinoma, nė vienas iš šitų spėjimų nebuvo tikėtinas,nes Ebė per skysta tokiems reikalams ir niekas jos nepriimtų į gaują. Bet vistiek man rūpėjo sužinoti,kur ji kiekvieną vakarą dingsta. Pažadėjau sau,kad šį vakarą tikrai ištrauksiu iš jos visą informaciją. O gal?... Ne, juk ji pasakytų, jei susitikinėtų su kažkuo. Čia vyksta kažkas rimtesnio, apie ką man tikriausiai negalima žinot. Būtent todėl ir privalau tai sužinoti.

Sudėjau paskutinius bokalus į lentyną ir nusirišau prijuostę. Šitas baras jau veda mane į beprotybę. Įdomu, jei paprašyčiau Alekso, ar jis surastų man kokį darbelį viešbuty? Nenoriu įkyrėti,bet šitas darbas mane jau užkniso. Eidama pro duris,dar atsitrenkiau į girtą senį ir jis apipylė mane alumi.

-Šaunu,-sumurmėjau.

Jis tik kvailai nusišypsojo,parodydamas geltonus savo dantis, ir nuėjo į vidų. Bandžiau prisiskambinti Ebei, bet ji buvo užsiėmusi kažkuo svarbesniu,todėl teko visą kelią eiti pėščiomis. Vienai. Naktį. Ir smirdančiai alumi. Namo parsigavau tik gerokai po vienuoliktos,nors darbą baigiau dešimtą.Grįžusi mečiau viską į šalį ir nuskubėjau į kambarį krautis daiktų. Rytoj mes išvykstame į Milaną. Mintis, kad ir Aleksas ten bus, kėlė man keistą džiaugsmą. Nors, galimybė,kad susitiksime, viena iš milijono. Nesiruošiu lankytis madų šou,todėl mūsų keliai nesusikirs.

Privalėjau susiruošti iki dvyliktos,tada liks tik šešios valandos miego,tada dar valanda kelio iki oro uosto, patikrinimas ir visa kita. Per daug dalykų sukosi mano galvoje, kol tuo tarpu, Ebė...miegojo. Ėmiau kratyti jos petį ir ji akimirksniu pašoko.

-Tau reikia susikrauti daiktus,-tariau ir atsegiau savo krepšį.

Ji pasikrapštė akis ir nusižiovavo.

-Ar negalėtum to padaryti už mane?-mieguistu balsu paklausė.

-Jei nesibastytum iki nakties, velniai žino kur, būtų lengviau tai padaryti,-sarkastiškai šyptelėjau, o Ebė tik pavartė akis.

Pakavomės tyloje, nes jai buvo per sunku kalbėti. Baigėme šiek tiek po dvyliktos ir iškart kritome į lovas. Užmigau akimirksniu,nespėjusi paklausti apie paslaptingą Ebės užsiėmimą.

***

-Per tave mes pavėluosim!-surikau, eidama pro duris.

-Gerai,gerai,-pasigirdo niurzgėjimas ir Ebė netrukus pasirodė tarpdury.

Ji vos pavilko lagaminus ir aš net nenutuokiu, ką ji į  juos sukrovė, nes išvykstame tik savaitei. Mano rankose viso labo buvo tik vienas kelioninis krepšys. Todėl nuėjau prie draugės ir paėmiau vieną lagaminą. Po dar penkių minučių (Ebė niekaip nerado automobilio raktelių), galiausiai išėjome į lauką. Sukrovėme viską į bagažinę ir išvažiavom. Maniau, kad pamiegosiu lėktuve, tačiau net nepastebėdama, užsnūdau mašinoje. Buvau pažadinta, tik kai pasiekėme oro uostą. Lėktuvas turėjo išvykti už dviejų valandų, todėl palikę lagaminus, nuėjome į šalia esančią užkandinę, nes nespėjome papusryčiauti. Užsisakėme po sumuštinį ir kavos. Jaučiau,kad dabar yra pats tinkamiausias metas sužinoti apie Ebės paslaptį.

-Taigi...-pradėjau. -Pastebėjau, kad pastaruoju metu retai būni namie,-kilstelėjau antakį.

Mačiau, kaip mergina įsitempė.

-Aš...-ji jau ruošėsi sakyti, bet ją pertraukė padavėjas,atnešęs maistą.

Kaip visuomet, tikėjausi,kad Ebė jam nusišypsos ar paflirtuos, tačiau nieko neįvyko.

-Apie kokį vaikiną tu man nesakai?-tiesiai šviesiai paklausiau.

-Kaip tu?..

-Tai akivaizdu,-pavarčiau akis.

Ji siurbtelėjo kavos, norėdama mane išblaškyti, bet aš laukiau. Man tikrai rūpėjo.

Tada į galvą man toptelėjo mintis, kuria niekaip negalėjau atsikratyti. Ji išeina naktimis, slepia viską nuo manęs, bet kodėl? Galbūt todėl, kad tą vaikiną aš pažįstu? Gal ji nenori manęs supykdyti? Bet aš juk nepykčiau, nebent tai būtų... Aleksas. Ne, to negali būti. Ji tikrai šitaip nepasielgtų. Kita vertus, neturiu teisės pykti, mes su juo ne pora. Po galais, jis turi sužadėtinę, dėl ko aš nerimauju?

-Dieve, Elizabet, prisiek,kad nepyksi,-ji atsiduso ir nustatė graudų žvilgsnį.

O gal buvo dėl ko nerimauti?

Susiraukiau ir laukiau jos prabylant, nors ir bijojau išgirsti atsakymą.

-Na... aš susitikinėju... su Tomu,-ji užsimerkė lyg bijodama,kad trenksiu.

Kavos gurkšnis užstrigo mano gerklėje ir aš ėmiau kosėti.

-Tomu? Niekada nebūčiau apie tai pagalvojusi.

-Ar tu nepyksti?-ji nustebusi paklausė.

-Ne, kodėl turėčiau?

-Nes nežinau, jis buvęs tavo vaikinas ir...

-Jis niekada nebuvo mano vaikinu,-pataisiau. -Bet aš laiminga, jeigu tau jis patinka,-nusišypsojau.

-Ačiū,-ji sušnabždėjo.

Mes pabaigėme savo pusryčius ir nuėjome į laukimo salę.

Negalėčiau teigti, kad ši žinia manęs nepribloškė. Bet ji mane apstulbino iš gerosios pusės. Pagaliau Ebė surimtėjo, nekoketuoja su atsitiktiniu praeiviu ir... nežinau, ji tiesiog pasidarė santūresnė. Visas šitas reikalas jai tik  į gera, nors ir keista, kad Tomas į tai įtrauktas. Nemaniau, kad jis galėtų išlaikyti rimtus santykius, dėl to man buvo šiek tiek neramu.

Laukėme sėdėdamos ant kėdžių ir po valandos išgirdome šaukimą skrydžiui į Milaną. Susirinkome daiktus ir, praėję patikrinimą, sėdome į lėktuvą. 

Tai bus pačios šauniausios atostogos.