Iš pradžių ėjome tyloje.
-Žinai, mes taip niekada ir nepasikalbėjome,-nutraukė tylą jis.
Linktelėjau.
-Viskas taip suknista,-jis paspyrė akmenuką.
Ėjau nuleidusi galvą, kažkodėl viskas staiga tapo nejauku.
-Kodėl?
-Kitą savaitę aš vedu. Beprotiška.
Ėjome tuščia gatve. Kai prieidavome žibintų apšviestą plotą, mėgindavau įžiūrėti Alekso veidą, nes tamsoje jo nesimatė. Ir jis atrodė tikrai liūdnas. Bet tai nebuvo toks liūdesys kaip anąkart, kai jam teko nusivilti beieškant mamos, ar tada kai stovėjo prie Luko karsto. Tai buvo... jis atrodė pasimetęs ir nebežinantis ką daro.
-Ak, taip. Net nepasidomėjau apie vestuves, buvau taip užsiėmusi kelione ir...
-Nežinau ar jos įvyks,-jis prikando apatinę lūpą ir nunarino galvą.
-Apie ką tu kalbi?-susiraukiau.
Priėjome akligatvį ir viskas, ką matėme, buvo grafičiais išmarginta siena. Aleksas priėjo prie sienos, apsisuko nugara į ją ir atsirėmė. Stebėjau, kaip pamažu jis slydo purvina siena ir lengvai krito ant šaligatvio. Iš pradžių dvejojau, bet pasekiau jo pavyzdžiu ir klestelėjau šalia.
-Aš nežinau, ar elgiuosi teisingai. Elizabet, nežinau ar Abigailė yra ta, su kuria aš noriu praleist visą likusį gyvenimą,-kažkas jo balse tarsi įjungė mygtuką mano smegenyse.
-Ar pameni tą naktį, kai atėjai į barą? Bet tada, kai dar nežinojai,kad aš ten dirbu?-pasisukau į jį.
-Daug kartų ten lankiausi ir tavęs nepastebėjau,-Aleksas kreivai šyptelėjo.
-Taip, bet vieną kartą tu manęs paklausei vieno dalyko. Klausei, ką turėtum daryti, jei nežinai-myli ar ne. Tada neturėjau atsakymo, bet dabar turiu,-pažvelgiau jam tiesiai į akis.-Tu ją įsimylėjai, kitaip nebūtum norėjęs vesti. O dvejonė tik laikina,-padrąsinančiai nusišypsojau.
-Iš kur žinai, jei niekada nebuvai tokioj situacijoj?-jis dirbtinai nusijuokė.
-Nežinau. Bet aš manau, kad tau nereikėtų sukti dėl to galvos. Liko tik savaitė, niekas nepasikeis. Nors ir nemėgstu Abigailės, nors ji ir paliko tave šiandieną,-su šiais žodžiais jo akys nukrypo į žemę. -Nebūtum pasiryžęs tokiam žingsniui, jei jos nemylėtum.
Viskas ką sakiau, buvo tiesa. Tikrai manau, kad toks sprendimas būtų teisingiausias, norėjau tik gero Aleksui.
-Galbūt tu teisi,-tarp pirštų jis suko akmenuką.- Galbūt nebūčiau norėjęs jos vesti, jei nemylėčiau. Bet vienas dalykas man vistiek neduoda ramybės,-jis pakėlė akis į mane.
Keletą akimirkų tvyrojo tyla. Tolumoje girdėjosi tik pravažiuojančių automobilių garsai ir apgirtusių vyrų šūkavimai, bet jie buvo toli. Viskas, ką girdėjau aš, tebuvo Alekso kvėpavimas.
-Būdamas su ja, niekada nejaučiau to, ką jaučiau su tavimi.
-Aleksai...
-Aš maniau, kad tai laikina, kad pamiršiu tave. Ir prisiekiu, buvau pamiršęs. Bet tada tu vėl pasirodei. Pavadinčiau tai likimu, ar ne?-jis nusišypsojo puse lūpos.
Nežinojau ką atsakyti.
-Turėtume eiti, darosi vėsu,- po kurio laiko tarė jis.
Linktelėjau ir mėginau atsistoti, tačiau suklupau. Pajaučiau Alekso rankas apglėbiant mane. Nespėjau sureaguoti, kai jis priglaudė savo lūpas prie manųjų. Mano viduje užvirė tikra kova. Viena mano pusė norėjo tęsti bučinį. Jau buvau pamiršusi, koks tai jausmas. Visi prisiminai grįžo, nenorėjau, kad ši akimirka pasibaigtų. Jaučiau vėsias jo lūpas ir jaučiausi taip, kaip jau nesijaučiau ketverius metus. Užpildyta.
Tačiau kita mano pusė rėkte rėkė, kad tai klaida. Jo vestuvės po savaitės, aš bučiuoju svetimą vyrą. Aš ne tokia, negaliu taip elgtis.
Todėl laimėjo antroji mano pusė. Atsitraukiau nuo Alekso ir nuleidau akis į žemę.
-Tai... atleisk, tai klaida,-tariau.
-Ne, tai tu atleisk man, neturėjau taip elgtis,-jis pasikasė kaklą.-Leisk, palydėsiu tave atgal į viešbutį.
Jau geriau būčiau parėjusi viena, nes visą kelią buvo be galo nejauku.
-Taigi...-pradėjau, kai sustojome prie viešbučio.-Susitiksime per vestuves?
-Am, taip, žinoma. Iki pasimatymo,-jis nusišypsojo ir apsisukęs nuėjo tamsia gatve.
Visą naktį negalėjau užmigti, nes vis galvojau apie tai, kas nutiko. Nenorėjau kelti Ebės, todėl tiesiog gulėjau ir mąsčiau. Vis įtikinėjau save, kad pasielgiau teisingai, bet mažytė dalelė manęs, kurią ignoravau, norėjo, kad tai pasikartotų.
![](https://img.wattpad.com/cover/58422455-288-k410576.jpg)
YOU ARE READING
Pažadėk
RomanceANTRASIS "PASILIK" SEZONAS. NESKAIČIUS JO, NEPRADĖKITE ŠIO. __________ Praėjo ketveri metai. Elizabet nepamiršo, ji gyveno toliau. Tačiau vos tik pabaigusi mokyklą ir radusi tinkamą progą, paliko skaudžius prisiminimus užnugaryje. Regis, viskas savo...