Pažadėk

Epilogas

-Ar norėtum ledų?-pasiteiravau,spausdama mažytę mergaitės ranką.

Ji  nieko nesakė, tik įnirtingai linkčiojo galvą. Viena ranka pravėriau ledainės duris ir leidau jai pirmai įeiti. Vos įžengus, kūną pasiekė maloni vėsa. Mergaitė tiesiu taikymu nuskubėjo prie prekystalio ir pasistiebusi apžiūrinėjo ledus.

-Ar vėl nori šokoladinių?-paklausiau, uždėdama ranką jai ant peties

-Ne,-Alisa papurtė galvą.-Braškinių.

Linktelėjau ir pakartojau jos užsakymą pardavėjui. Atsisėdome prie artimiausio stalelio ir ji susidėjo rankas po smakru. Alisa įsistebeilijo į mane ir aš jai nusišypsojau. Jos akys buvo be galo didelės, panašios į tėvo. Nuo to laiko, kai šis mažas žmogus atsirado mano gyvenime, mylėjau ją besąlygiškai, nors niekad nemėgau vaikų.

-Ar galėtum man duoti knygą?-ji mandagiai paprašė.

Net nežinau, kada ji išmoko taip mandagiai kalbėti. Nepamenu, kad būčiau ją mokinusi ir tai tikrai ji išmoko ne iš Ebės. Iš rankinės ištraukiau Alisos spalvinimo knygelę kartu su keletu pieštukų ir padaviau jai.

-Ačiū.

Kol ji palenkusi galvą spalvino, atnešė jos ledus. Mergaitė nekreipė į tai dėmesio ir jau norėjau  sakyti, kad valgytų, bet prisiminiau, kad jai labiau patinka, kai ledai būna minkšti. Sėdėjome taip dar keletą minučių. Tada ji galiausiai nusprendė, kad jau laikas valgyti ledus ir sušlamštė juos per kelias akimirkas. Pasilenkiau per stalą nuvalyti jai nuo skruosto ledų likučių. Alisa nusišypsojo ir padėkojo. Na, tikrai neįsivaizduoji į kurį iš tėvų ji atsigimė.

-Turim eit, mama laukia,-tariau stodamasi nuo kėdės.

Mergaitė ištiesė man ranką ir mes drauge išėjome iš ledainės.

***

-Mes namie!-sušukau, praverdama buto duris.

Iš virtuvės kyštelėjo galvą Ebė, susivėlusi ir pavargusi. Alisa cyptelėjo ir nubėgusi prie Ebės, ją apsikabino.

-Kaip praleidot dieną?-draugė paėmė mergaitę ant rankų ir atėjo prie manęs.

-Teta Elizabet nusivedė mane į parką, o paskui valgėm ledus,- Alisa išsišiepė.

Ebė tyliai man padėkojo. Žinojau, kad jai reikia šiek tiek laisvo laiko, o ir man nesunku praleisti šiek tiek laiko su Alisa.

-Ar tėtis atvažiuos?

-Ne, brangute,-Ebė apgailestaujančiai nusišypsojo.-Juk žinai, kad dabar jis negyvena su mumis, todėl negali kiekvieną savaitgalį atskristi tavęs aplankyti. Jis atvyks po savaitės. Prižadėjo tau,-ji bakstelėjo į mergytės nosį ir nusijuokė.

Pastarieji metai niekam nebuvo lengvi...

-Ar tu norėtum pasilikti pietų?-Ebė atsisuko į mane.

-Ne,atleisk,-nusišypsojau.-Aleksas tikriausiai jau manęs laukia.

Draugė supratingai linktelėjo ir,atsisveikinusi su ja ir Alisa, išėjau. Blizgantis Alekso automobilis stovėjo šalia Ebės namo. Nuskubėjau ten ir atvėrusi dureles kritau ant sėdynės. Vaikinas maloniai man nusišypsojo ir pakštelėjo į skruostą.

-Kaip praėjo diena?-pasiteiravo,užvesdamas variklį.

-Neblogai. Kaip sekėsi tau?

-Sutvarkiau kelis reikalus. Važiuojam namo?

Akimis palydėjau dingstančius Ebės namus. Dažnai mąstau, ar esu tam pasiruošus, ar esu tikra,kad jos istorija nepasikartos man. Žinoma, nemanau, kad Aleksas taip pasielgtų. Jis nė karto manęs nenuvylė, žinau, kad tai nepasikeis. Kuo daugiau apiw tai mąsčiau, tuo tvirčiau žinojau, kad noriu to.Velniava, esu tokia laimimga, kad sutikau jį, nes jis privertė mane gyventi, džiaugtis ir mylėti. Esu tokia laiminga, kad prieš šešerius metus pamačiau jį tame bare. Ir jeigu tai-ne likimas, nežinau, kas tuomet mus suvedė. Jis-dalis manęs ir tikiuosi, kad esu dalis jo.

-Ne, dar turiu paimti vestuvių kvietimus. Rytoj išsiųsiu juos savo tėčiui ir tavo globėjams-šyptelėjau.