Pažadėk

26 skyrius

Ebė galiausiai išsirinko suknelę ir mes patraukėme namo. Jai dar nebuvau pasakojusi apie darbą, todėl pamaniau, kad dabar tinkamas metas. Ji atidžiai klausėsi ir pabaigoje pareiškė, kad tai yra pats geriausias dalykas, koks tik galėjo nutikti. Sumurmėjau, kad dirbti vis tiek teks man, bet ji, regis, neišgirdo.

Namo grįžome apie ketvirtą, todėl nieko nelaukdama pradėjau ruoštis rytojui. Susirinkau visas reikiamas knygas, popierius ir projektus. Ebė tuo tarpu valgė ledus ir žiūrėjo animacinius filmukus. Niekada nemaniau, kad mes panašios. Bet galbūt tai mus ir suartino.

Taisiau namų darbų užduotį, kai mano mintis išblaškė Ebė.

-Niekada neklausiau tavęs, kaip jautiesi dėl vestuvių,-ji nervingai pakramtė lūpą ir atsisuko į mane. -Žinau, kad nieko jam nejauti, bet... 

-Aš... aš džiaugiuosi dėl jo,-pertraukiau ją ir nusišypsojau.

Iki vestuvių liko tik trys dienos. Kad ir kaip besijausčiau, niekas nepasikeis, jis ves ir gyvens laimingai. Ir aš taip gyvensiu, nes aš jo draugė ir džiaugiuosi dėl jo. Džiau-giuo-si. 

Įtikinėjau pati save. Nė velnio aš nesidžiaugiau. Jaučiau tik nerimą ir slogią tuštumą. O dar tas bučinys, vis neišeinantis man iš galvos, sujaukė viską labiau, nei tik įmanoma.

-Tada gerai,-tarė draugė ir nusisuko atgal į televizoriaus ekraną.

Baigiau taisyti darbą ir palindau po dušu. Bet ką atiduočiau, kad tik nereikėtų grįžti į tą prakeiktą barą. Meldžiau Dievo, kad antradienį pasirodyčiau gerai ir pagaliau gaučiau normalų darbą. Susiruošusi, atsisveikinau su Ebe ir išėjau į kiemą. Oras nebuvo šaltas, tačiau artėjo žiemos sezonas, kada temperatūra nukrisdavo keletą laipsnių. Ir toks oras mano skoniu būdavo idealiausias. Neskubėdama patraukiau baro link. Kai atėjau, jis buvo apytuštis, bet tai tik mano pamainos pradžia. Vėliau jis bus pilnutėlis. Mane pasitiko alaus ir prakaito smarvė. Nuskubėjau į darbuotojų kambarėlį, užsimečiau prijuostę ir pasisveikinau su mergina, kurią tuojau pakeisiu. Sunkiai atsidusau ir grįžau į pagrindines patalpas. 

Kaip ir tikėjausi,vakaras slinko vėžlio greičiu. Vienas bokalas po kito, apgirtusios šnekos ir bjaurus tvaikas. Netgi toptelėjo mintis, kad kažkas privėmė kur nors kampe. Tačiau nusprendžiau nerizikuoti ir netikrinti.

Vis žvilgčiojau į laikrodį, bet šis, atrodo, nejudėjo. Net nežinau, kodėl nekenčiu šio darbo. Anksčiau, tai lyg ir nebuvo didelė problema. Tikriausiai todėl, kad nemaniau, jog galiu rasti ką nors geriau. Tenkinausi tuo, ką turėjau. Tačiau dabar, kai iš tiesų atsirado galimybė dirbti padorų darbą, nebenoriu šio. Negaliu nė minutės daugiau čia išbūti. Bet išbuvau. Nes jei negausiu darbo ten, ir išeisiu iš šio, man galas.

Darbą bare susiradau vos tik pradėjusi studijuoti, nes tėvai nesiruošė man padėti. Nesulaukiau jokios pagalbos iš jų. Nors ir studijuoju ten, kur jie labiausiai norėjo mane matyti. Tiesą pasakius, mažai palaikau kontaktą su jais. Nesikalbame daug, net ir telefonu. Jie nepasikeitė, vis dar dirba kaip išprotėję ir neturi laisvo laiko. Tipiniai mano tėvai. Buvau grįžusi namo šią vasarą ir planuoju aplankyti juos žiemą, prieš Kalėdas. Galbūt reikėtų ir Aleksui pasiūlyti važiuoti. Jis galėtų pasimatyti su savo... kitais tėvais. Kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo labiau man tai atrodė gera idėja. Būtinai jam pasiūlysiu, kai tik rasiu tinkamą progą.

Dievas galiausiai išklausė mano maldas ir mano pamaina baigėsi. Surinkau Ebės numerį ir ji atsiliepė po kelių ilgų pyptelėjimų.

-Mh?-apsimiegojusi paklausė.

-Prašau nesakyk, kad užmigai,-trinktelėjau sau per kaktą, dėl jos nerūpestingumo.

Kurį laiką ji nieko nesakė, kas reiškė, kad ji tikrai užmigo ir pamiršo atvažiuoti mane parsivežti. Man reikia savų teisių kuo greičiau.

-Aaatsipašau,-ji tarė tyliai, tarsi bijodama.

-Tiesiog atvažiuok.

Ji atsiduso, už kažko užkliuvo ir nusikeikė.

-Būsiu už dešimties minučių.

Bet ji pasirodė tik už dvidešimties.

-Vėluoji,-pasakiau, kai įlipau į automobilį.

-Pamaniau, atsilyginsiu dėl to, kad pamiršau tave,-Ebė nusijuokė, o aš pavarčiau akis.

Ji pasisuko ir iš užpakalinės sėdynės ištraukė popierinį krepšelį.

-Tavo mėgstamiausios,-mirktelėjo akį ir užkūrė variklį.

Maišelyje buvo spurgos su šokoladiniu glaistu ir kakavos puodelis. Nusišypsojau jai ir pakštelėjau į skruostą. Kad ir kaip kartais jos nekęsčiau, neįsivaizduoju gyvenimo be Ebės.