Pažadėk

24 skyrius

Oras pamažu ima vėsti, vasaros sezonas eina į pabaigą. Tačiau ir žiemos čia nebūna atšiaurios. Patraukiau parko link, nes ten visuomet ramu. Kol atėjau, pailsau, todėl prisėdau ant suolelio. Vaizdas iš tiesų malonus akiai. Medžiai buvo jau ne patys tankiausi, lapai dar siekė paskutinių karštų saulės spindulių.Vidury parko esančiame tvenkinyje plaukiojo keletas ančių. Čia tebuvo keli žmonės, vedžiojantys šunis, ar tiesiog besimėgaujantys maloniu oru. Nors šis parkas niekuo nesiskyrė nuo kitų, man čia patiko. Pirmaisiais metais ateidavau čia pasimokyti ir pravėdinti galvą. Tada pasiilgdavau namų. Dabar, žinoma, lengviau, bet jau ilgą laiką nemačiau savo tėvų. Mes dažnai pasikalbėdavome telefonu, bet tai tebuvo kelių minučių trukmės pokalbis, apie tai, kaip sekasi ir kas naujo. Planuoju grįžti pas juo gruodį, per žiemos atostogas.

Apėjau kelis ratus apie tvenkinį ir vėl prisėdau ant to paties suolelio. Ruošiausi eiti namo, kai mano akį patraukė vėjo nešami popieriaus lapai. Lengvo vėjelio pagauti, jie pamažu skrido vandens telkinio link. Grakštus jų sukimasis trumpam mane užbūrė.

-Gaudykit lapus!-pasigirdo vyriškas balsas.

Apsidairiusi pamačiau maždaug trisdešimt penkerių metų vyrą, lekiantį popierių link. Net nespėjusi pagalvoti, pašokau nuo suolelio ir puoliau prie tvenkinio, kuris, beje, buvo visai prie pat manęs. Ėmiau šokinėti ir rinkti lapus vieną po kito, tačiau vieno vis dėlto neišgelbėjau. Užmečiau akį į turinį ir nustebau pamačiusi pastatų brėžinius.

-Ačiū ačiū ačiū...-atbėgęs vis kartojo vyras.

Jis paėmė iš manęs popieriaus lapus ir viena ranka pasirėmęs į kelį, tankiai kvėpavo.

-Vienas vistiek sušlapo,-sušnabždėjau.

Vyras greitai peržvelgė brėžinius ir su palengvėjimu atsiduso.

-Tai tebuvo pirkinių sąrašas,-džiugiai nusišypsojo.

Nors spėjau, kad jam daugiau metų negu man, negaliu sakyt, kad jis atrodė blogai. Galbūt net labai gerai. Juodi plaukai buvo sukelti į viršų, veidas simetriškas, bruožai malonūs. Atrodė, tarsi jis būtų nužengęs iš žurnalo viršelio. Jis vilkėjo baltutėlius marškinius,tamsiai mėlyną švarką ir paprastus džinsus, kurie tikriausiai kainavo pusę mano mėnesio atlyginimo. Iš jo tiesiog dvelkė pinigais ir prabanga, nors konkrečiai nebuvo nieko, kas tai įrodytų.

-Kuo tu vardu?-jis paklausė.

-Elizabet.

-Henris. Malonu susipažinti.

Henris. Vardas jam puikiai tiko.

-Ir man,-menkai nusišypsojau. -Tu architektas?-paklausiau, mostelėdama galvą į jo rankose laikytus popierius.

-Galima ir taip sakyti. Bet jie ne mano. Jie kitų talentingų žmonių ir jie man gyvybiškai svarbūs. Esi mano didvyrė,-skardus Henrio juokas nuaidėjo per parką.

Sukikenau ir jaučiau kaip mano skruostai įgavo šiek tiek raudonumo.

-Tai tu vagi kitų žmonių projektus?-sarkastiškai paklausiau.

-Ne,-jis nusijuokė.- Aš tik nešu juos įmonėms, kurioms jų reikia.

-Manau,tau reikėtų pasiieškoti kito darbo, nes šis tau aiškiai nesiseka.

-Ei,-vyras susiraukė ir aš jau pamaniau, kad jis įsižeidė, tačiau greitai jo veide pasirodė šypsena.- Iš tiesų, tai nėra mano darbas, tik vyrukas, kuris tai atlieka šiandieną susirgo, todėl jį pavaduoju.

-Na, dabar viskas aišku.

Tylėdami pastovėjom kelias akimirkas ir tai buvo labai nejauku. Tad pertraukiau tai atsisveikindama.

-Man jau metas. Buvo malonu susipažinti,-šyptelėjau ir apsisukau eiti.

-Palauk!-jis šūktelėjo.

Stabtelėjau ir apsigręžiau. Jis keliais žingsniais pribėgo prie manęs.

-Ar tu nusimanai ką nors apie architektūrą?

-Šį bei tą. Studijuoju tik antrus metus.

-Gal norėtum permesti akį?-jis pasikasė kaklą ir ištiesė man brėžinius.

-Kodėl manai, kad mano įžvalgos bus teisingos?-sumišusi paklausiau.

Jis negali tikėtis kažko protingo iš antrakursės.

-Nemanau, tačiau jeigu jos bus teisingos, galbūt pasiūlysiu tau darbą,-Henris mirktelėjo ir įbruko man į rankas popierius.

-Nejaugi?

Jis palinksėjo galva. Nelabai noriai, bet vistiek peržvelgiau brėžinius. 

-Kas tai?-paklausiau ir parodžiau į pirmąjį.

-Prekybos centras.

-Na,tuomet praplatinus kairįjį sparną, trečiasis aukštas sumažėtų, todėl būtų daugiau vietos automobilių aikštelei. Taip pat avarinis išėjimas netinkamoj vietoj, nes jis pačiame pastato kampe. Be to, būtų sunku jį rasti,-pirštu vedžiojau per popieriaus lapą.- Apšvietimas neturėtų būti sutelktas ties fontanu viduryje. Ekskavatorius nepatogioje vietoje, nes tektų apeiti visą lanką,kad pasiektum jį,-brėžiau įsivaizduojamą kelią. 

Pridūrusi dar kelias smulkmenas pažvelgiau į Henrį, kuris man maloniai šypsojosi. Jis paėmė iš mano rankų lapus ir gražiai juos sulankstęs, susidėjo į vidinė švarko kišenę. Paskui ištraukė iš jos popierėlį ir padavė man.

-Paskambink man ir mes susitarsim dėl pokalbio,-mirktelėjo.

-Kokio pokalbio?-sumišusi paklausiau.

-Darbo,-vyras nusijuokė ir atsisveikinęs nuėjo.

***

Grįžau namo pavargusi ir vis nenustojau galvoti apie tai, kas nutiko. Nejaugi aš tikrai galiu gauti darbą? Po šitiek laiko bare, pagaliau normalų darbą? Viskas atrodė per gerai, kad būtų tiesa. Neužtenka tik pasakyti kelių pastabų, ir jau gauni pasiūlymą. Labai abejoju šita netikėta sėkme.