Pažadėk

21 skyrius

Šimtąjį kartą atsidūrėme prie to pačio fontano.

-Sakiau,kad pasiklydome,-nusijuokiau.

Ebė buvo ne juokais susierzinusi ir vis tikrino žemėlapį.

-Leisk man pažiūrėti,-prabilo Aleksas.

Sutikome,kad jis eitų drauge. Kuo daugiau, tuo smagiau. Tačiau aš vis dar nesuprantu, ką jis daro su mumis, jeigu per pusę pasaulio driekėsi dėl savo sužadėtinės. Neklausiau, žinoma, bet man įdomu. Tikriausiai pasiteirausiu, kai rasiu tinkamą progą

-Mus tereikia pasukti į dešinę, kai prieisim sankryžą,-paaiškino Aleksas.

Sekdami jo nurodymais, netrukus priėjome vieną iš muziejų,kuriuos ketinome aplankyti. Užtrukome maždaug valandą, kol viską apžiūrėjome.

-Aš alkana,-susiraukė Ebė, kai išėjome iš muziejaus.

-Mes neseniai pusryčiavome,-atsidusau.

-Aš taip pat neprieštaraučiau užkąsti,-nusišypsojo Aleksas ir man beliko tik nusileisti jiems.

Užsukome į artimiausią kavinę ir atsisėdome prie lango. Ebė su Aleksu užsisakė po sumuštinį ir kokteilį, o man užteko tik stiklinės sulčių. Kalbėjomės apie įvairiausius dalykus, tačiau Aleksas nieko neužsiminė apie Abigailę.

Trumpam atsitraukiau nuo pokalbio ir pažvelgiau pro langą. Nors buvo vidurdienis,žmonių nestigo. Kiekvienas su savo problemomis, reikalais ir gyvenimu. Kartais mėgstu įsivaizduoti, ką jie veikia, kur eina, apie ką galvoja. Man patinka atitrūkti nuo realybės nors trumpam, paskęsti savo mintyse. Tada užplūsta visiška ramybė. Kurią kažkas nutraukia, ir tas kažkas be abejo buvo Ebė.

-Mh,-ji atsikrenkštė.-Žemė kviečia Elizabet.

-M?-staiga pasisukau į ją pasimetusi.

-Ar bent girdėjai ką sakiau?-ji susiraukė.

-Ne,atleisk,-siurbtelėjau sulčių.

-Sakiau,kad kažkur netoliese yra atrakcionų parkas.

-Ar mes ne per dideli tam?-suprunkščiau.

Aleksas nusijuokė, o draugė paprieštaravo ir atskaitė trumpą moralą apie tai, kaip mes turėtume mėgautis šiomis atostogomis ir,kad mes ne per seni niekam. Todėl sutikau eiti, nors jos argumentai ir nebuvo labai įtikinami. Pakviečiau ir Aleksą.

-Jei tik galėsiu, būtinai ateisiu.

-Kodėl negalėsi?-paklausė Ebė, dėdama paskutinį kąsnį į burną.

-Ruošiausi susitikti su Abigaile, bet ji kaip visuomet gali būt užsiėmus,-jis liūdnai nusišypsojo.

Kuo toliau, tuo labiau aš jos nemėgstu. Pasirodo, Ebė taip pat.

-Kentėjai septynių valandų skrydį dėl jos, o ji net nesiruošia su tavimi susitikt?-paklausė ji gana piktai.

Alekso akys buvo sumišusios, bet jis stengėsi to neparodyti. Manau, jis nesitikėjo, kad kažkas tai pasakys, bet, tikriausiai, suprato, kad tai tiesa. Jis nieko neatsakė, tik papurtė galvą, tarsi nukratydamas mintis šalin.

Sumokėjome sąskaitą ir tęsėme savo kelionę.

***

Ebė krito į lovą ir sunkiai atsiduso.

-Beprotiškai pavargau.

Ką tik grįžome į viešbutį. Laikrodis rodė kelias minutes po šešių. Nebejaučiau kojų, nors nepamatėme visko, ką šiandienai buvom suplanavusios.

-Ar vis dar nori į tą atrakcionų parką?-paklausiau su viltimi, kad ji persigalvojo.

-Neišsisuksi. Leisk man pailsėti ir tada galėsim eit.

Taigi, kad ir kaip nenorėjau, po daugiau nei valandos buvome festivalyje. Viskas priminė filmą: visur pilną lempučių, žaidimų stendų, maisto furgonų ir,žinoma, atrakcionų. Tai būtų tikras rojus, jei man būtų penkiolika. Bet nėra. Ebė elgėsi kaip mažas vaikas. Lakstė nuo vieno atrakciono, prie kito, nežinodama nuo ko pradėti. Pirmiausia ji patraukė prie velnio rato, į kurį aš už jokiu pinigus nelipsiu. Todėl jai teko kilti be manęs. Tuo tarpu aš atsisėdau ant suolelio. 

Pašokau iš vietos,kai šalia manęs sudribo žmogus. Pasisukusi pamačiau Aleksą.

-Labas,- jo balsas buvo netoks, kaip visada.

Man pasidarė taip liūdna, bet nieko nesakiau, tik pasisveikinau ir šyptelėjau.

-Kur Ebė?

Parodžiau į rato viršūnę ir jis nusijuokė.

-Kodėl tu čia,apačioje?

-Aš bijau aukščio.

Jis supratingai linktelėjo. Nusileidusi,Ebė buvo hiperaktyvi.

-Aš išmėginsiu visus atrakcionus!

-Viena,-pridūriau.

-Nagi, neatėjau čia tam, kad sėdėčiau ant suolelio,-Aleksas nusijuokė.

Piktai pažiūrėjau į jį. Kad ir kaip nenorėjau, nebeliko kito pasirinkimo, kaip tik sekti jiems iš paskos. Iš pradžių jie patraukė prie mašinėlių. Ebė šoko į raudoną, Aleksas-mėlyną. Jie ilgai mane įtikinėjo, bet galiausiai įsėdau į geltoną automobiliuką. Ir, turiu pripažint, nebuvo taip blogai. Įsivaizdavau,kad pagaliau turiu teises ir manevravau po trasą. Ebė buvo nevykus tame. Ji vis užstrigdavo, ar į ką nors atsitrenkdavo, o Aleksas atskubėdavo jos gelbėti. Kai pasivažinėjimas baigėsi, neskubėjau išlipti. Po to dar nusipirkome bilietus į amerikietiškus kalnelius. Vos neapvėmiau Ebės, bet buvo linksma. 

Prabuvome festivalyje iki tol, kol pradėjo temti. Tada nusprendėm grįžti į viešbutį. Aleksas pasisiūlė pavežėti nuomotu automobiliu. Aš būčiau nesutikus, nes nesijaučiau pavargus ir galėjau pareiti pati, tačiau draugė ėmė inkšti, kad jai labai skauda kojas. Todėl į viešbutį grįžome su Aleksu. 

-Užeisi?-paklausiau, kai atvažiavome.

-Aš... žinoma,-jo veide pasirodė maža šypsena.

Vos grįžusi į kambarį, Ebė krito į lovą ir netrukus pasigirdo tylus knarkimas. Sukikenau ir pažvelgiau į Aleksą.

-Norėsi ko nors?

-Ne. Žinai, aš pamaniau, gal tu... nežinau, norėtum pasivaikščioti?-paklausė jis, tarsi bijodamas atsakymo.

-Dabar?-suglumau.

-Jei nesi pavargus,-jis pasikasė kaklą.

Linktelėjau ir pačiupau rankinę nuo spintelės. Išeidama dar spėjau išgirsti neaiškius Ebės murmesiu. Tada tyliai uždariau duris ir įsitikinau,kad jas užrakinau. Nusekiau Aleksą iš viešbučio. Buvo jau visai sutemę. Nežinojau, kur mes eisime, bet visiškai pasitikėjau juo, todėl nusekiau Aleksą į menkai apšviestą gatvę.