Pažadėk

18 skyrius

Ar turėčiau apsirengti ką nors puošnaus? O gal kažką paprasto? Kur mes eisim? Restoranas? Maža kavinė? Tiek klausimų ir jokio atsakymo. Ėmiau jaudintis,nes neturėjau jokio supratimo,kaip elgtis. Atrodys kvailai,jei užsidėsiu vakarinę suknelę,bet pasirodys,kad einame į vietinę užkandinę. O ilgų svarstymų nusprendžiau nepersistengti,tačiau nepasirodyti taip lyg man nerūpėtų. Apsirengiau palaidinę,užsimečiau švarkelį ir apsioviau gražiausias turėtas kelnes. Plaukus susukau į tvarkingą kuodą. Jaučiu,kad per daug jaudinuosi,bet negaliu sau padėt.

Vos tik susirinkau daiktus, nuskambėjo durų skambutis. Pačiupau piniginę ir nuskubėjau prie lauko durų. Už jų stovėjo besišypsantis Aleksas.

-Labas,-pasisveikino.

-Sveikas,-šyptelėjau.

Jis lengvu rankos mostu parodė man eiti pro duris. Taip ir padariau. Prie kelio stovėjo jo automobilis. Vaikinas atidarė man duris,ir akimirką pasijutau nejaukiai. Toks jausmas,kad vyktume į pasimatymą. Įsėdusi,tikėjausi pamatyti Alekso mamą,bet jos čia nebuvo. Tarsi skaitydamas mano mintis, jis užvedęs variklį atsakė.

-Ji laukia restorane.

Nežymiai linktelėjau ir prisisegiau saugos diržą.

-Ar tavo sužadėtinė bus ten?-nedrąsiai paklausiau.

Iš tiesų,šis klausimas man nedavė ramybės.

-Juk kviečiu tave susipažinti su savo mama, ne sužadėtine,-jis neatsisuko bet mačiau, kaip nusišypsojo.

Man šiek tiek palengvėjo. Nors gana keista,kad dar su ja nesusipažinau. Ji niekada nebūna šalia. Nejaugi, visada kuo nors užsiėmusi? O gal tik man taip atrodo. Su Aleksu praleidžiu ne per daugiausiai laiko,todėl negaliu žinot. Tačiau vistiek neturiu didelio noro su ja susitikti.

-Kurią dieną vestuvės?-pasiteiravau,apsimesdama lyg man nerūpėtų.

-Spalio 26.

Mintyse viską apskaičiavau. Kelios dienos po to,kai grįšiu iš Italijos. Tai reiškia,kad mažiau nei po dviejų savaičių.

-Pasiimk ir Ebę,-jis nusijuokė.

-Žinoma,kad nepaliksiu jos,-sukikenau.

Greitai atvažiavome prie restorano. Iš išorės jis atrodė gana paprastas. Toks buvo ir viduje. Nieko neįprasto:keli paveikslai ant sienų, baras kampe, apvalūs medinai stalai ir prietema-"dėl atmosferos". Džiaugiausi savo drabužių pasirinkimu. Aleksas nieko netardamas paėmė mane už rankos,nuo ko krūptelėjau,bet, tikiuosi, jis to nepastebėjo. Norėjau paklausti, kur jis mane veda, tačiau man nespėjus prabilti, sustojome restorano kampe. Prie stalelio sėdėjo moteris, maždaug penkiasdešimties metų. Trumpi, šviesūs plaukai buvo tvarkingai sušukuoti ir šiek tiek papūsti. Jos lūpos raudonavo nuo lūpdažio,o skruostai tviskėjo nuo skaistalų. Nepaisant to,ji atrodė santūriai. Idealiai išlygintas kostiumėlis buvo tarsi jai siūtas. Jai net nereikėjo atsistoti. Būtent taip atrodo arba labai maloni, arba be galo įkyri moteris. Meldžiau,kad būtų pirmoji.

Pastebėjusi mus, ji nusišypsojo,parodydama sniego baltumo dantis, ir tada jos žvilgsnis nukrypo į mane.

-Kas tu?-jos šypsena dingo.

Nuleidau akis,nes tai buvo labai nejauku. Aleksas nesakė,kad atvažiuosiu ir aš?

-Labas ir tau,mama,-išgirdau jį sakant ir pastumiant kėdę. Pakėlusi galvą,pamačiau,kad jis patraukė kėdę man,todėl lėtai prisėdau.

-Labas,sūnau. Gal pristatysi mūsų svečią?-jos balsas skambėjo nepatikliai,bet man pasirodė,kad girdėjau vilties gaidelę. Ko ji tikisi?

-Tai Elizabet. Mano...

-Draugė,-pertraukiau Aleksą. -Malonu susipažinti ponia...

-Vadink mane Rouz,-ji nusišypsojo ir ištiesė man ranką. -Taigi,tu toji Elizabet,apie kurią Aleksas nenustodavo šnekėti?

Jos balsas vėl tapo malonus.Nenutraukiau akių nuo jos, bet mačiau,kaip Aleksas į rankas pasiima meniu,apsimesdamas,kad jį skaito.

-Turbūt,-nusijuokiau.

-Malonu pagaliau su tavimi susipažinti.

-Man taip pat.

Nuo šypsojimosi net paskaudo lūpas. Aleksas visą tą laiką buvo tylus ir nepratarė nė žodžio. Tyloje peržiūrėjome meniu ir užsisakėme.

-Taigi, papasakok ką nors apie save, ko dar nežinau,-gurkštelėdama vandens tarė Alekso mama.

-Na, antrus metus studijuoju architektūrą, gyvenu mažame bute su drauge ir dirbu bare. Nieko įdomaus,-nusišypsojau puse lūpos.

Jaučiausi nepatogiai. Kas jeigu jai neįtiksiu? Gal ir kvaila taip manyti, bet ji ir Aleksas priklauso... kitam žmonių sluoksniui. O aš tik paprasta mergina.

-Visai ne. Bet ką atiduočiau,kad galėčiau bent dieną praleisti taip lengvabūdiškai.

-O kuo jūs užsiimat?-paklausiau ir žvilgtelėjau į Aleksą.

Kodėl jis toks tylus?

-Aš padedu Aleksui viešbuty. Įvairūs reikalai su klientais ir taip toliau.

Kol šnekučiavomės,atnešė maistą. Savo porcijos nepabaigiau,todėl laukiau kol pavalgys Aleksas ir jo mama.

-Kur Abigailė?-paklausė Rouz.

-Rytoj išskrenda į Milaną, kraunasi daiktus.

-Žinoma,nes apdarai jai svarbesni už savo būsimą vyrą,-jos balse girdėjosi nepasitenkinimas.

-Mama,nepradėk,-mačiau kaip Aleksas suspaudė kumsčius.

Taigi, Rouz nepatinka Abigailė? Nieko nuostabaus, jeigu niekada nematyčiau,taip pat jos nemėgčiau.

-Ar tu bent prisimeni,kada paskutinį kartą ją matei?

-Pakaks,-jis trenkė kumščiais į stalą. -Nesvarbu,patinka ji tau,ar ne, Abigailė vis tiek bus mano žmona.

Sėdėjau ir nežinojau, ką turėčiau daryti. Alekso mama atsiduso ir padėjo rankose laikytą stiklinę ant stalo.

-Be to, kitą savaitę vykstu pas ją,-jis pasitrynę kaktą.

Į Milaną?..