Pažadėk

13 skyrius

Per ašaras nematydama kelio, įvirtau į vieną iš tualeto kabinų. Sukniubau ant klozeto ir netvardydama kūkčiojimo pravirkau.

Negaliu patikėti. Nejaugi visą laiką Danielis taip manė? Norėjo iš manęs, tik to? Tai buvo netikėta. Anksčiau jis niekada taip nesielgdavo. Kas nors turėjo įtakoti tokį proveržį... Ranka nusišluosčiau ašaras. Manau, mylėjau jį. Negaliu sakyti, kad kiekvieną kartą jį pamačius, pilve pradėdavo skraidyti drugeliai, bet Danielis... buvo savas. Jaučiausi gerai šalia jo. Man apmaudu, kad viskas šitaip pasibaigė. Tikėjausi, kad jis atsiprašys, paaiškins ir mes susitaikysime. Negalvojau, kad išsiskirsime... Bet kita vertus, gerai, kad tai nutiko dabar, o ne tada, kai jau bus per vėlu. Susitvardžiau. Nubraukiau ašarų likučius ir išėjau iš kabinos. Atsirėmiau į kriauklę ir paleidau tekėti vandenį. Apsitaškiau veidą ir tai mane šiek tiek atgaivino.

Vos tik išėjusi į koridorių, į kažką atsitrenkiau ir vos nepargriuvau.

-Atsargiau,-tarė pažįstamas balsas.

Pakėliau akis, kad pamatyčiau Tomo veidą.

-Atleisk,-sumurmėjau ir jau ruošiausi eiti atgal, kai jo rankos mane sulaikė.

-Palauk. Ar mes... galėtumėm susitikti? Aš tikrai noriu pasikalbėti,-perbraukė plaukus delnu.

-Tikrai netinkamas metas,-nepakėliau akių, kad jis nepamatytų ašarų jose.

-O kitą dieną?

-Pagalvosiu apie tai,-atsidusau ir išsiaisvinau iš jo gniaužtų.

Tomas daugiau nieko nebesakė ir nemėgino manęs sustabdyti, todėl aš grįžau į klasę. Danielio nebebuvo. Ebė vis dar dažė moliūgus.

-Kur taip užtrukai?-paklausė ji, nepakeldama akių.

-Mes su Danieliu išsiskyrėm.

***

Visą kelią namo ji mane tardė. "Kas? Kaip? Kodėl? Galbūt dar susitaikysit? Kuris dėl to kaltas?" Aš tik kračiau galvą arba neaiškiai kažką murmėjau. Ebė dar sustojo prie parduotuvės. Liepė eiti ir man, bet aš atsisakiau. Ji užtruko kaip visuomet, ilgiau nei reikia. Grįžo su pilnu krepšiu menkniekių ir nauja palaidine.

-Manau, apsipirkinėjimas tau padėtų,-pasakė ji, užvesdama automobilį.

-Nepainiok savo terapijos būdų su manaisiais. Aš tik liksiu namie ir žiūrėsiu televizorių,-tariau sau į delną, kuriuo buvau pasirėmusi.

-Neamiršk to, kad pasakosi man viską iki mažiausių smulkmenų,-ji mirktelėjo ir mes nukūrėme judriomis Kalifornijos gatvėmis.

Kadangi patekome į spūstį, kelionė namo užsitęsė. Atrėmiau galvą į atlošą ir net nepastebėjau, kaip užmigau.

Sapnavau, kad esu kambaryje baltomis sienomis, lubomis ir grindimis. Lyg kokia psichiatrijos palata. Nei menkiausio langelio, durų ar plyšelio. Apsisukusi, pamačiau tris figūras. Tik neįžvelgiau kas tai. Jos paeėjo į priekį ir pagaliau galėjau matyti žmones. Vienas iš jų buvo Danielis. Per vidurį stovintis - Aleksas, o dešinėje pusėje - Ebė. Jie šnekučiavosi lyg manęs čia net nebūtų. Krenkštelėjau, kad jie atkreiptų į mane dėmesį. Tačiau aš buvau nematoma. Pradėjau eiti link jų, bet kiek beeičiau, atstumas vis nemažėdavo. Pradėjau šaukti jų vardus. Bet niekas manęs nei girdėjo, nei matė. Galiausiai pavargau bėgti ir suklupau ant minkštos žemės. Tada visų veidai pasisuko. Jie nutilo ir žvelgė į mane. Pakilau ir ėmiau judėti jų link. Ir šįkart man pavyko. Atsidūriau vos per metrą nuo Ebės. Bet negalėjau jos paliesti. Man trukdė kažkoks nematomas stiklas. Ėmiau energingai jį trankyti, bet nieko neįvyko.

Staiga toji pusė, kur yra visi man brangūs žmonės, persimainė į raudoną patalpą. Jie buvo prispausti prie sienų, nematomos jėgos. Pradėjau panikuoti ir rėkti, kai pamačiau iš apačios kylančias liepsnas. Jo pamažu skynėsi kelią į viršų ir svilino jų pėdas. Alekso lūpos ėmė judėti, bet negalėjau jo išgirsti. Įsižiūrėjau į jo lūpų judesius. "Išgelbėk mane"? Tada pamačiau, kad kiekvienas murma tą patį.

Nespėjau trenkti į stiklą dar kartą, kai užsimojusi pajaučiau tik orą. Barjieras dingo. Šokau į priekį ir vos nenuvirtau į ugnį.

-Pasiimk tik vieną,-sumurmėjo Ebė.

Vieną? Bet aš noriu išgelbėti visus...

Liepsnos vis kilo aukščiau ir aukščiau, kol pasiekė jų kelienius. Priėjau prie vieno iš jų ir ėmiau atrišinėti. Ištiesiau ranką ir pajaučiau minkštą odą ant savosios. Per liepsnas išvedžiau tą vienintelį žmogų, kurį pasirinkau išgelbėti. Pakėliau akis, kad pamatyčiau veidą, kurį myliu labiausiai.

Bet garsus mašinos pyptelėjimas mane pažadino.

Ebė jau buvo sustojusi prie namų, o aš purčiau galvą, stengdamasi atsipeikėti nuo košmaro. Padėjau jai į vidų sunešti krepšius ir kritau į fotelį. Minkštas audinys prigludo prie mano kūno ir aš akimirksniu atsipalaidavau.

Ką vis dėlto aš išgelbėjau? Nemačiau nieko, nei veido, nei sudėjimo, nei rankų. Žinojau tik tiek, kad mano pasirinkimas teisingas.

Įjungiau televizorių ir gerą valandą tiesiog kiurksojau priešais ekraną. Ebė kol kas manęs netardė, nes turėjo atlikti kažką svarbaus. Pažvelgusi į laikrodį suvokiau, kad man tuoj reikės į darbą. Pakilusi nuo sofos, nužingsniavau į savo kambarį. Ebė susikaupusi kažką skaičiavo ir net nepastebėjo kaip aš įėjau. Greitai persirengiau ir pasidariau lengvą makiažą. Visiškai neturėjau nuotaikos šiandien dirbti, ar iš vis kur nors eiti.

-Tave pavežti?-paklausė draugė, nepakeldama akių.

-Ne, man reikia pravėdint galvą,-tariau ir susirinkusi reikalingus daiktus išėjau.

-Kai grįši lauksiu tavo pasakojimo!-dar spėjau išgirsti merginą sušunkant ir išėjau į pustuštę gatvę.