Pažadėk

27 skyrius

Po ilgos pertraukos vėl žengiau universiteto koridoriais. Ebė tipeno iš paskos, apsnūdusi ir pikta, rankose nešėsi šūsnį popierių. Visi slampinėjo kaip zombiai, matyt, ne mums vienoms neužteko atostogų.

Pirmoji paskaita buvo architektūros istorija. Pusantros nuobodžios valandos. Todėl draugė tuo pasinaudojo ir tikrąja ta žodžio prasme, užmigo. Kadangi sėdime pačiame gale, vargu ar dėstytojas ją pastebės. Tik tikėjausi, kad ji nepradėtų knarkt.

Visą paskaitą jaučiausi lyg būčiau transe, negirdėjau nė vieno profesoriaus žodžio ir vos laikiau atmerktas akis. Miego trūko ir man. Grįžti į rutiną nėra taip lengva. Kai skambutis pagaliau mus išgelbėjo, Ebė net šoktelėjo nuo šaižaus jo garso.

-Kaip išsimiegojai?-paklausiau, kai ėjome link sekančios paskaitos.

-Puikiai,-ji žvaliai atsakė.

Tikriausiai jai užteko papildomos valandos su puse. Aš bet ką dabar atiduočiau už puodelį kavos, kurios nespėjau išgerti namuose.

Draugė paliko mane vieną, kai tolumoje, šalia automobilių aikštelės pastebėjo Tomą. Ji pribėgo prie jo ir apsikabino. Vaikinas pakštelėjo jai į skruostą ir išsišiepė. Nejučia šyptelėjau ir aš. Man patinka matyti žmones laimingus. Netgi jei pati tokia nesu. Ebė pamojo man, kad prieičiau.

-Labas,- pasisveikinau su Tomu ir jis man atsakydamas linktelėjo.

Vaikinas permetė ranką per Ebės petį, o ši nuleido akis ir paraudo. Tai pirmas kartas, kai matau juos kartu. Tačiau nesijaučiu nejaukiai.

-Galbūt tu norėtum su mumis papusryčiauti?-paklausė draugė.

-Kai mums baigsis paskaitos, bus jau pietūs.

-Todėl aš ir klausiu apie pusryčius,- ji mirktelėjo akį ir nusikvatojo.

-Net negalvok apie tai,-pervėriau ją žvilgsniu.-Šiandien pirma diena, o tu jau ruošiesi neiti į paskaitą?

Ji iškėlė rankas lyg gindamasi.

-Aš tau neliepiu išeit. Aš tik sakau, kad vafliai su šokoladu skamba patraukliau, negu braižymas,- Ebė patrūkčiojo pečiais.

Na, vaflių tikrai neatsisakyčiau. Ir kavos galėčiau prigriebti.

-Pirmas ir paskutinis kartas,-atsidusau.

Mergina suplojo delnais ir kaip vaikas nušuoliavo link mašinos. Ėjome su Tomu iš paskos.

-Ačiū,-Tomas nervingai prikando lūpą ir susikišo rankas į kišenes.

-Už ką?-sumišusi paklausiau ir pakėliau akis į jį.

-Už tai, kad neprieštarauji. Man tai tikrai svarbu,- šyptelėjo puse lūpos.

-Viskas gerai. Bet prisiekiu, jeigu įskaudinsi ją...- sakinio nepabaigiau, tik nykščiu perbraukiau per kaklą.

Jis nusijuokė.

-Aš rimtai,-susiraukiau.

Tomas susikaupęs linktelėjo.

Pasiekėme Ebės automobilį, bet man nė nespėjus mirktelėti, mano vietą priekyje užėmė naujasis jos vaikinas. Todėl teko sėdėti susispaudus gale. Nežinojau, kur ji mus veža, o jos skoniu nelabai pasitikėjau, todėl tik tikėjausi, kad ten bus kavos. 

Vis dėl to Ebė atvežė mus į visai padorią vietą. Tai buvo kažkas panašaus į hipsterių kavinukę. Maža ir jauki. Kampe stovėjo sutrūnijusi knygų lentyna, iš kurios, vargu ar kas imdavo knygas. Prie prekystalio stovėjo mergina mėlynais plaukais, o visų lankytojų, nors jų, be mūsų tebuvo du, nepavadintum pilka mase. Vaikinukas, sėdintis atokiausiame kampe buvo įnikęs į mobilųjį, o ant stalelio dar buvo pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį. Jo plaukai styrojo į visas puses ir rodėsi, kad jis ką tik išlipo iš lovos. Nors jis buvo per toli, kad pamatyčiau aiškiau, tačiau per visą jo ranką buvo tatuiruotė. Man tai pasirodė panašu į gyvatę ar kokį nors slibiną. 

Mergina tiesiog švietė per visą patalpą. Jos plaukai buvo nudažyti įvairiausiomis spalvomis, ji turėjo galybę auskarų ir vilkėjo marškinėlius su meškiukais. Man ji patiko. Mergina taip buvo susikaupusi ties mobiliuoju, kompiuteriu ir neturėjo jokio ryšio su aplinka. Net nemanau, kad jie išgirdo varpelio skambtelėjimą, kai mes įėjome. Prisėdome prie artimiausio stalelio ir greitai prie mūsų prisistatė mėlynplaukė padavėja.

Papusryčiavę grįžome atgal į universitetą, nes buvo likusi dar viena paskaita. Vėliau grįžome namo ir aš kritau į lovą numigti. Pabudau vakare. Ebė sėdėjo ant lovos ir darėsi makiažą.

-Kur tu eisi?-pasitryniau akis.

-Mėginu įvairias išvaizdas vestuvėms. Ką manai?- sodriai raudonos lūpos, juodi šešėliai ir aiškiai per daug skaistalų.

-Manau, kad tu persistengei,-sukikenau.

Draugė susiraukė ir pažvelgė į save veidrody. Nebelaukiau ką ji atsakys, nes man dar reikėjo paruošti namų darbus ir penktą valandą išeiti į darbą.

***

Sekančios dienos prabėgo labai greitai. Viskas ką dariau, tai mokiausi ir dirbau. Iš galvos  iškrito Alekso vestuvės, tačiau apie jas man priminė Ebė, kai nusivežė į prekybos centrą ir pareiškė, kad prie suknelės ji neturi rankinės. Bandžiau jai paaiškinti, kad ji visai nebūtina, tačiau ji atkakliai įtikinėjo savo, ir man teko sekioti ją iš paskos dvi valandas. Dėkojau Dievui, kai ji pagaliau rado norimą rankinę ir mes galėjome vykti namo.

O čia laukė šioks toks pasiruošimas. Vestuvės jau rytoj, lygiai dvyliktą turim būti bažnyčioj. Todėl išsitraukėm savo sukneles ir kol aš jas lyginau, Ebė ieškojo tinkamų batų. Vakare palindau po dušu ir iššveičiau kiekvieną kūno lopinėlį. Buvo jau gerokai po dvyliktos, kai kritau į lovą, pabaigusi paskutinę namų darbų užduotį.

Rytoj ta diena. Diena, kai viskam bus padėtas taškas ir kelio atgal nebebus. Aleksas pagaliau bus laimingas, o man teks apsiprasti su faktu, kad jis vedęs. Regis, dar taip neseniai sėdėjo mokyklos suole, o štai, rytoj žengs prie altoriaus, stovės šalia moters, kurią jis myli. Akimirkai įsivaizdavau save jos vietoje. Bet mintis greitai išnyko. Rytoj, mūsų su Aleksu istorijai bus padėtas taškas. Ir liks tik prisiminimai, be jokios galimybės virsti tikrove. Rytoj diena, kai Aleksas Smitas ves. Tačiau širdy akimirką sukirbėjo liūdesys. Deja, bet ne mane.

Staiga ant naktinio stalelio ėmė vibruoti telefonas. 

-Alio?-nedrąsiai paklausiau.

Kas gali tokiu laiku skambinti?

-Elizabet?-pasigirdo Alekso balsas.-Pra-prašau a-atvažiuok,- nesupratau, ar jo liežuvis pynėsi dėl to, nes jis buvo girtas, ar dėl to, kad verkė.