Pažadėk

8 skyrius

Sekiau jam iš paskos ir stengiausi nusivalyti nubėgusį makiažą. Kai priėjome melsvas kambario duris, vaikinas atsisuko į mane ir kreivai šyptelėjo, nuo ko pasijaučiau dar nejaukiau. Vos tik už savęs užvėriau duris, atsidūriau kitame pasaulyje. Čia nesigirdėjo nieko. Net nepasakytum, kad apačioje vyksta vakarėlis. Tomas lengvai atsisėdo ant lovos krašto ir mostelėjo ranka į kėdę, liepdamas sėstis ir man. Paklausiau jo ir lėtai nutipenau iki kėdės. Sutapimas ar ne, bet vaikinas buvo priešais mane ir vos už poros metrų. Nuleidau akis, nes šitas nejaukumas mane žudė.

-Ar tau viskas gerai? Nenori, kad pakviesčiau Ebę?-galiausiai prabilo.

Papurčiau galvą.

-Aš tik išsigandusi,-tariau ir prisiverčiau pakelti galvą.

Vaikinas menkai nusišypsojo.

-Tai... keista,-pakramtė lūpą.

Regis, ne aš viena taip jaučiuosi.

-Aha,-numykiau.-Ką tu padarei tam...-krenkštelėjau,nes net neradau tinkamo žodžio sakiniui pabaigti.

-Nesijaudink dėl to. Gyvens, bet daugiau prie nieko nesikabinės.

Pasistengiau nusijuokti, nors nebuvo iš ko juoktis, tačiau išėjo kažkas panašaus į mekenimą.

-Tai kaip tau sekasi? Senokai matėmės,-pasikasė sprandą.

-Pakenčiamai,-nusibraukiau plaukų sruogą nuo veido.- Tau?

-Negaliu skųstis,-patrūkčiojo pečiais.

Įsiviešpatavo tyla. Sudrebėjau nuo šalčio ir net nenutuokiu kodėl. Šiame kambaryje koks trisdešimt laipsnių.

-Tau šalta?-keistai pažiūrėjo į mane.

-Nežinau, tikriausiai.

Vaikinas pakilo nuo lovos ir ištraukęs kažką iš stalčiaus grįžo.

-Imk,-ištiesė ranką su pilku megztiniu.

Greitai apsivilkau jį per galvą ir pajaučiau šilumą, užplūstančią kūną. Be galo keista. Kalifornijoje niekada nebūna šalta. Galbūt susirgau?

Kambario durys staiga prasivėrė ir patalpa prisipildė nosį riečiančio kvepalų aromato.

-Pupuli!-spygus balsas pasigirdo man už nugaros.

Lėtai pasukau galvą ir susiraukiau. Už manęs stovėjo labai stereotipinė blondinė. Užpakalį siekiantys plaukai, tobuli nagai, su kuriais galėtum akis išbadyt, mini sijonėlis ir palaidinė, kuri, na... nebuvo visai palaidinė. Labiau, atsitiktinai užmesta mažytė medžiagos atplaišėlė. Raudonos papūstos lūpos ir, tikriausiai, vienintelis (ne)tobulas dalykas- šiek tiek nuvarvėjęs tušas. Kurį, beja, rankos perbraukimu ji sutvarkė.

-Kas, po velnių, esi tu?-metė žudantį žvilgsnį.

-Aš.. aš jau einu,-sumikčiojau ir pakilau nuo kėdės, vilkdamasi megztinį.

-Tomai, ar gali tai paaiškinti?

Nekenčiu jos balso.

-Nurimk, Keite. Ji tik.. draugė.

Akimirkai sustingau nuo tokių žodžių.

-Jokia aš draugė. Tik mergina,kurią tavo vaikinas išgelbėjo nuo išprievartavimo,-įbrukau megztinį Keitei į rankas ir sarkastiškai nusišypsojau.

-Mano pupulis tikras didvyris!-suspiegė ji.

Pas tą merginą tikrai nedaug košės smegeninėj. Pavarčiau akis ir pradėjau žingsniuoti durų link, kai mane sugriebė tvirta ranka ir staigiu judesiu apsuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Susiraukiau dėl netikėtai prieš akis atsiradusio Tomo veido.

-Palauk. Aš tik noriu, kad žinotum. Tas mano poelgis, aš...

-Nereikia. Aš jau seniai tai pamiršau. Man neberūpi, Tomai,-vieną akį užmečiau į merginą, kuri buvo labiau susidomėjusi savo nagais, negu savo vaikinu, laikančiu nepažįstamąją už rankos.

-Aš tik noriu, kad pamirštumėm viską.

-Tai, kad nieko ir nebuvo,-mirktelėjau akį ir ištraukusi riešą iš jo delno apsisukau. -Kad ir kaip man būtų nesvarbu, manau, esi vertas geresnės. Na, bent jau tikresnės,-pridūriau ir už savęs užvėriau duris.

Susiradau mobilųjį ir surinkau Ebės numerį.

-Kur tu?-po kelių pyptelėjimų pasigirdo per daug džiaugsmingas draugės balsas.

-Prie automobilio už penkių minučių. Jei vėluosi, išvažiuosi be tavęs,-piktai pasakiau ir numečiau ragelį.

Tik per ją taip nutiko. Na, iš dalies ir dėl manęs, nes sutikau ateiti, bet jeigu ji mokėtų naudotis mobiliuoju, kai to labiausiai reikia, man nebūtų reikėję to iškęsti.

Broviausi pro minią išėjimo link ir galiausiai pajutusi lauko orą, godžiai jo įkvėpiau. Arba temperatūra šiąnakt nukrito, arba man ir vėl šalta dėl nežinomų priežasčių. Akimis suradau Ebės automobilį ir nupėdinau iki jo. Tik dabar prisiminiau, kad neturiu raktelių, taigi mano grasinimas negalioja. Praėjo dešimt minučių ir galiausiai ji pasirodė. Buvo nemažai apgirtusi, ištiesė man raktelius, ir besijuokdama, velniai žino iš ko, įsėdo į keleivio sėdynę. Visą kelią ji nesugebėjo užsičiaupti. Nesupratau nei vieno jos žodžio, kas dar labiau nervino. Nepasakojau apie savo įvykius, nes būdama girta vistiek nesupras.

Grįžusi paguldžiau Ebę į lovą, pati apsiprausiau po dušu ir užkandau. Kai miegas pradėjo imti viršų, patikrinau ar visos durys uždarytos ir nuėjau į kambarį. Buvau beveik užmigusi, kai Ebės mobilusis supypsėjo. Nekreipiau į tai dėmesio ir toliau stengiausi užmigti, kai jis ir vėl pyptelėjo. Po to ir dar kartą. Apsimiegojusi ir primerktom akim, apgraibomis suradau jos telefoną ir suspaudžiau garso išjungimo mygtuką. Pasirodė lentelė su trimis neperskaitytomis žinutėmis iš nežinomo numerio. Neturėčiau atidaryti, bet smalsumas nugalėjo. Nuspaudžiau "peržiūrėti".

"Sveika, manau įrašei man savo numerį bare"

"Prašau, pakalbėk su manim"

"Tai buvo bloga idėja. Ištrink šį numerį"

Taigi, čia tas vaikinas iš baro. Ganėtinai keista, kad jis rado Ebės numerį. Ir dar tai, kad anądien jį išsivedė, kaip spėju, jo mergina.

Padariau kaip jis prašė-ištryniau numerį, tačiau užmigau su mintimi, kad pasielgiau neteisingai.