Pažadėk

23 skyrius

Savaitė pralėkė neįtiktinai greitai. Net nespėjau susigaudyti, o jau sėdėjau šalia Ebės, lėktuve, skrendančiame atgal į Kaliforniją. Atostogos padėjo man atsigauti. Kita vertus, mano mintys buvo visą laiką užimtos vienu ir tuo pačiu dalyku- Aleksu. Draugei nepasakojau apie tai, nes žinojau ką ji manytų ir kaip mane smerktų. Aš ir pati negaliu su tuo susitaikyti, nes suvokiu, kad padariau klaidą, bet vistiek neišmetu bučinio iš galvos. Vis pagaunu save mąstančią: ar tai tebuvo akimirka, ar ilgai láukta.

-Taigi...-mano mintis nuvijo paslaptingas Ebės balsas.- Ar aš pakviesta į Alekso vestuves?

Jos klausimas visiškai išmušė mane iš vėžių, nes vestuvės buvo kitas dalykas, apie kurį galvojau be perstojo.

-Am, taip, žinoma.

-O kaip dėl poros?-ji pakilnojo antakius.

-Ką tu žadi vestis?-susiraukiau.

Draugė pažvelgė į mane keistu žvilgsniu ir nusisuko. Kurį laiką žiūrėjo į priešais sėdinčio žmogaus pakaušį ir, regis, įtemptai mąstė, kaip reikėtų atsakyti į tokį paprastą mano klausimą. Tada ji giliai įkvėpė ir atsisuko į mane.

-Nemaniau, kad tai tau sukels problemų. Bet negaliu nieko padaryti, jeigu tu nemėgsti Tomo. Man jis patinka ir su juo aš jaučiuosi gerai. Nors ir esi mano draugė, neleisiu tau įsiterpti vien dėl to, kad kažkada jis su tavim pasielgė negražiai,-ji išdėstė savo mintis ramiai, nekeldama tono.

-Atleisk, aš pamiršau apie jį. Mano galvoje tiesiog per didelė sumaištis. Tikrai neturiu nieko prieš jį. Be to, manau, kad gali atsivesti ir porą, bet aš tikriausiai turėsiu apie tai pasakyti Aleksui,-menkai šyptelėjau.

Ebė atsileido,bet žiūrėjo į mane nepatikliai.

-Kodėl tu tokia išsiblaškiusi pastaruoju metu? Vos nepalikai lėktuvo bilietų viešbutyje, pametei mano auskarą ir atsitrenkei į senuką eilėje. Ar viskas gerai?

-Taip, tiesiog atostogos baigėsi ir mano galva vėl pilna įvairiausių rūpesčių,-patrūkčiojau pečiais, nenorėdama išsiduoti.

Ebė žinojo mane kaip nuluptą, todėl meldžiausi, kad praslysiu pro jos patikrą. Jeigu ji kažką įtartų, niekaip neišsisukčiau. 

Ji nuskenavo mane akimis ir galiausiai paleido. Lengviau atsikvėpiau.

***

Namuose atsidūrėme tik vėlai vakare, nors Milaną palikome gana anksti ryte. Buvome visiškai išsekusios ir mums netgi nerūpėjo tai, kad beveik visą dieną nieko nevalgėm. Išsyk kritom į lovas ir net neišsikrovę daiktų užmigom.

Pabudau įdienojus. Ebė tuo tarpu jau buvo sutvarkiusi daiktus ir sėdėjo ant lovos maigydama telefoną.

-Pagaliau prabudai,-tarė ji, pamačiusi pramerktas mano akis.-Mirštu iš bado. Ką užsakyti?

-Bet ką, tik greičiau,-sumurmėjau.

Ji linktelėjo ir surinko numerį. Kaip spėjau iš pokalbio, Ebė užsakė kažką kinietiško. Nes tik su tos kavinės darbuotojais ji kalbėdavo taip maloniai.

Visą dieną neišlindome iš lovų ir mėgavomės paskutine atostogų diena. Na, bent jau aš. Ebei rytoj nereikės į darbą. O aš tuo tarpu grįšiu į susmirdusį barą, pilną girtų senių. Trumpam atitrūkusi nuo tikrovės, vėl grįšiu į rutiną. Sunkiai atsidususi pažvelgiau pro langą. Saulė jau buvo netoli horizonto ir aš panorau pasivaikščioti, prasiblaškyti. Neskubėdama susiruošiau. 

-Kur eini?-paklausė Ebė, kaip praėjau pro virtuvę, kur ji sėdėjo ir valgė, tikriausiai pasenusį jogurtą.

-Pasivaikščioti,-atsakiau besiaudama batus.

-Kodėl neužsidėjai suknelės,kurią padovanojau?

Ak, taip. Būdama Milane "atšvenčiau" savo gimtadienį. Nors tas šventimas tebuvo pasisėdėjimas su Ebe kavinėje. Ji man padovanojo melsvą suknelę iki kelių, kuri man tikrai patiko ir aš netgi planavau užsidėti ją į Alekso vestuves.

-Nes aš einu į lauką, ne į šventę.

-Aš tik sakau,-ji patrūkčiojo pečiais. -Bet galbūt tau reikėtų susipažinti su kuo nors? Praėjo nemažai laiko po tavo ir Danielio išsiskyrimo, o tu su niekuo nesimatai.

-Praėjo tik mėnesis,-suprunkščiau.

Ji visuomet jaudinasi dėl tokių kvailų dalykų.

-Ilgas laiko tarpas. Tiesiog pasistenk susirasti naujų draugų. Pageidautina vaikinų, nes savo vietos aš niekam neatiduosiu,- ji nusišypsojo ir aš atsakiau tuo pačiu.

Atsisveikinau su Ebe ir išskubėjau pro duris.